Kuršių nerija jau kuris laikas garsėja labiau ne kaip unikali vieta, kurortas, o kaip nuolatinių skandalų draskomas nelegalių statybų poligonas, kur vienoje barikadų pusėje – draudėjai aplinkosaugininkai, o kitoje – savo užmačių neįgyvendinantys Neringos savivaldybės atstovai.
„Vakarų ekspresas” pakvietė abi konfliktuojančias puses į redakciją susėsti prie apskrito stalo ir pabandyti išsiaiškinti, kodėl nuolat nesutariama ir kokia turėtų būti visų pamėgta Kuršių nerija.
Gyvoje diskusijoje dalyvavo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė, Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė, Neringos tarybos narė Aurelija Stancikienė, Neringos vicemeras Arūnas Burkšas ir Neringos vyriausiasis architektas Viktoras Katarskis.
Koncepcijos baubas
Pradėkime nuo aktualijų: Vyriausybė patvirtino Kultūros ministerijos parengtą UNESCO Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų apsaugos Lietuvoje įstatymo koncepciją, pagal kurią visos valdymo teisės iš vietos savivaldos būtų perduotos Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcijai. Ar išties taip būtų?
R. Baškytė: Tai yra visiškas absurdas. Jei taip išties įvyktų, vilniečiai rėktų garsiausiai, nes sostinės senamiestis yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, yra net rezervatas.
Išties tos koncepcijos rengimas yra normalus procesas. Tos pasaulio šalys, kurios rimtai žiūri į pasaulio paveldo išsaugojimą, tokius įstatymus turi. Tai tampa galiojančių teisės aktų sudėtine dalimi. Pas mus tai dar tik koncepcijos parengimas, bandymas sudėlioti tuos garantus, saugiklius, kad vertybės būtų išsaugotos.
Kiek kartų skaičiau tą projektą, nemačiau nė vienos užuominos apie savivaldos funkcijų perėmimą ir perdavimą nacionalinių parkų direkcijoms. Daugiau galių direkcijoms taip pat nebūtų suteikta. Viskas daroma dėl aiškumo.
Juk žmonės labiausiai skundžiasi dėl to, kad jiems tenka vaikščioti po kabinetus ir kreiptis į skirtingas institucijas dėl tų pačių dalykų. Vieno langelio principas taip ir neįgyvendinamas. Siekiama sumažinti biurokratines procedūras.
A. Burkšas: Kiek suvokiu tuos teisės aktus, nesutikčiau, kad dėl pasirinktos koncepcijos neperduodama daugiau galių ar funkcijų nacionalinių parkų direkcijoms. Kalbama, kad taupant valstybės lėšas netikslinga kurti naujų biurokratinių aparatų, o siekiama perduoti valdymą esamoms parkų direkcijoms. Tad tai ir yra valdymo perdavimas nacionalinių parkų direkcijoms.
Aš nesuprantu, kaip Vyriausybė galėjo patvirtini net nesąmoningus išsireiškimus, matyt, jie neskaito dokumentų. Šiandien problema yra personalijose ir žmonėse, tai, kaip pareigūnai atlieka savo pareigas. Kalbėti reikia apie valstybės tarnautojus.
Kodėl šiandien žmonės išsigandę? Neringiškių iniciatyva yra renkami parašai, nes žmonės tą koncepciją supranta savaip. Žmonės ir bijo to, kad valdyti gali nacionalinio parko direkcija. Ir konkrečiai kalbama apie ponią, esančią šioje diskusijoje.
Žinoma, iki įstatymo patvirtinimo dar labai tolimas kelias.
Atsakomybės dalybos
Ponia Aurelija, ar Jūsų vadovaujamo nacionalinio parko direkcijai užtenka galių vykdyti savo funkcijas?
A. Stancikienė: Mes kalbame apie iš piršto laužtus dalykus. Galiu pacituoti įstatymo koncepciją, kur aiškiai pasakyta, kad šis įstatymas reikalingas aiškaus funkcijų, įgaliojimų, teisės bei atsakomybės tarp valstybės ir savivaldybės institucijų paskirstymui. Labai aiškiai apibrėžta, kad savivaldybių parengti teritorijų planavimo ir statybų dokumentai galės būti tvirtinami, sprendimai priimami, leidimai išduodami tik gavus saugomos teritorijos administracijos teigiamą išvadą.
Ta koncepcija kaip tik suteikia daugiau teisių visuomenei dalyvaujant svarstymuose.
Tad šioje vietoje su savivaldybe – nieko bendro. Iki šiol nė viena savivaldybė šių funkcijų ir neatlieka. Tas funkcijas atlieka apskričių viršininkų administracijos. O joms pakankamai sudėtinga tai kontroliuoti, jie nenori kištis į procesus, vykstančius saugomose teritorijose.
Tad kalbame apie tai, kad valstybė bando labai aiškiai padalyti atsakomybę.
Ar naujasis įstatymas palengvintų darbą teritorijų planuotojams, architektams?
V. Katarskis: Nėra tos sistemos niekur aprašyta. Yra laužiama iš piršto, tad nėra net apie ką diskutuoti.
A. Stancikienė: Tai kam keliate triukšmą, jei nėra apie ką diskutuoti?
A. Burkšas.: Mes kalbame apie konkretų dalyką.
R. Baškytė: Šiuo atveju tai yra tik bendros nuostatos: į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir kas yra negerai. Jūs sakote: „valstybės tarnautojai”. Atleiskite, kiek pažįstu valstybės tarnautojų, duok Dieve, kad visi taip dirbtų. Yra dar savivaldybės tarnautojai, žmonės, kuriems nesuteikta atsakomybė, bet jie bando visur dalyvauti. Sakote, kad neringiškiai išsigandę. Jie ne išsigandę, jie yra gąsdinami. Aš net galiu pasakyti, kas inicijavo žmonių gąsdinimą – tie, kurie nelabai supranta esmės.
Antras baubas – Juodkrantės kraštovaizdžio draustinis. Nežinau, iki kiek galima nusikalbėti tvirtinant, kad jame nebus leista nei uogauti, nei grybauti.
Kodėl tuomet tyli Vilniaus gyventojai? Ar sostinės Pilių rezervatas mažesnė vertybė nei Kuršių nerija?
Tualetai ir tvoros
Gal išties Kuršių nerijos gyventojai, politikai yra tokie išlepinti privilegijų, kad išvydę tariamus baubus taip išsigąsta, jog sukelia dirbtinį šaršalą, iki galo neįsigilindami į esmę?
A. Burkšas: Norėtųsi kiek nuklysti į šoną ir kalbėti apie tariamus baubus. Mes suprantame, kur mes gyvename, kas yra vertybė. Ir kai buvo kuriamas Kuršių nerijos nacionalinis parkas, ir kai teritorija buvo įtraukta į UNESCO sąrašą, visur apsisprendė Neringos miesto taryba.
Kai mes pažvelgėme, kas darosi toje pačioje UNESCO saugomos Kuršių nerijos Rusijos dalyje, pašiurpome. Tai – siaubinga.
A. Stancikienė: O jūs lygiuojatės į blogiausia?
A. Burkšas: Nesilygiuojame. Tačiau ten – tragedija.
A. Stancikienė: Tačiau ir pas mus UAB „Neringos komunalininkas” pagal 5 metų koncesijos sutartį nesugeba penkių tualetų paplūdimyje sutvarkyti.
A. Burkšas: Todėl, kad jūs neleidžiate to padaryti. Pabandyk su jumis ką nors suderinti. Mes ant kopų aikštelę darėme.
A. Stancikienė: Ant kopų! Kalbi apie gamtos paminklą.
O šiaip niekas nemenkina jūsų įnašo praeityje, tačiau kai kalbama, kad ne Neringos tarybos nariai, o valstybės tarnautojai turi atsakyti už klaidas, noriu paklausti: kam ta Taryba tuomet reikalinga, jei jos nariai kratosi bet kokios atsakomybės?
Aš apsilankiau tose seniūnijose, kur renkami parašai dėl koncepcijos, ir pasibaisėjau. Viena moteriškė išeina ir sako, kad jai pasakė, jog bus miškas aptvertas spygliuota tvora. Absurdai.
Kurortas – turčiams
Tačiau mes kalbame apie tai, kokia Kuršių nerija turėtų būti.
V. Katarskis: Šiuo metu yra rengiamas Savivaldybės Bendrasis planas, kuriame bus apibrėžta ta vizija. Turėsime teritorijos planavimo dokumentą. Šiuo atveju ta vizija kuriama specialistų, kurie dar ryžosi iš to jovalo padaryti Bendrąjį planą.
Nebus šis kurortas toks, kaip Palanga, palyginti su jos Bendruoju planu. Jei Kuršių nerijoje atsiras sanatorija, poilsio kompleksas, viskas bus labai saikinga. Kalbant apie poilsiautojų srautą, jis taip pat negalės tiek padidėti, kad sunyktų pati Kuršių nerija. Tos srautų ribos turi išlikti. Tebūnie tai brangus, išskirtinis kurortas, tačiau tegul būna išsaugota gamta ir aplinka.
A. Stancikienė: Kuršių nerija ir prieš karą garsėjo savo ypatingomis sveikatingumo paslaugomis, mes tai labai skatiname. Buvo ne tik karštieji šaltiniai, karštos druskos, smėlis, net spyglių aromaterapija. Buvo puikiausiai įmanoma visa tai atstatyti. Dabar toje vietoje pristatyta kažkokių pastatėlių, žmonėms išparduota, reikia ieškoti kitos vietos.
Tačiau negalima į Kuršių neriją perkelti kažkur matytą ir patikusį kurortą. Reikia rasti visiškai netipinį sprendimą. Neringa neturėtų tapti masinio žmonių susibūrimo vieta. Būtina sugalvoti minimalią, labai originalią infrastruktūrą. Galima tęsti prieškarines tradicijas.
R. Baškytė: Nežinau, apie kokį jovalą mes kalbame, nebent jis yra žmonių mintyse, sąmonėje, bet ne Kuršių nerijos planavime. Aš nežinau Lietuvoje kitos tokios teritorijos, kur taip nuosekliai būtų planuojama. Teritorija tikrai išskirtinė, tačiau kad ja galėtų naudotis išskirtiniai žmonės… Kas tie išskirtiniai žmonės? Kas turi milijoną kišenėje?
Planavimo schemoje yra vadinamosios raudonosios linijos ir visos sanatorijos, paslaugos, gyvenamieji pastatai turi būti tose linijose. Daugiau nėra Kuršių nerijoje teritorijų, ypač Juodkrantėje, kurias dar būtų galima rezervuoti statyboms.
Aplinkosaugininkai labiausiai bijo, kai planai labai skiriasi nuo jų įgyvendinimo. Jei statome poilsio namus, tai neturėtų išdygti kotedžai. Mes viena galvojame, o kita darome.
A. Burkšas: Aš taip pat labai prieštarauju tokiems dalykams, tačiau kodėl tyli, nekeičia įstatymų, kad taip nevyktų? Kodėl valstybės institucijos leido poilsines, valgyklas, restoranus paversti tais kotedžais? Tai – įstatymų netobulumas.
Kodėl baidomasi turtingų žmonių? Jie nusiperka nekilnojamąjį turtą ir jį sutvarko. Jie – ne kenkėjai, jei veikia įstatymų nustatyta tvarka.
Kalbant apie Neringos viziją, pernai Taryba ją patvirtino: tai jaukus kurortas unikaliame gamtos kampelyje, kuriame malonu ilsėtis ir patogu gyventi. Tai – subalansuotas siekis. Todėl aš ir klausiu: ką mes ten darome blogai? Mes juk nekalbame apie naujas statybas, išskyrus sveikatingumo bazes, jūrų kadetų mokyklai reikalingą bendrabutį, vieną kitą gyvenamąjį būstą.
R. Baškytė: Ar mūsų tarnyba bent kartą pasakė, kad Neringos savivaldybė ar Taryba – barbarai?
A. Burkšas: Jūs sakote, kad mes gąsdiname žmones. Nė vieno negąsdinau. Grėsmę įžvelgiu.
A. Stancikienė: O kodėl nesureguliuojami įstatymai? Kiek Savivaldybė, matydama, kad vyksta privatizavimo procesai, privatizavimui atiduodami laikini statiniai be teisinės registracijos, nesiėmė inicijuoti įstatymų pakeitimų? Kur nors vienas pasiūlymas?
Net vadovaujantis Generalinio plano nuostatomis privatizuojant buvo galima įrašyti, ką bus galima daryti, ko ne, kam naudoti. jei tai būtų buvę padaryta, šiandien mes nesėdėtumėme teismuose, už mūsų pačių, gyventojų, pinigus nesamdytume labai brangiai apmokamų advokatų. Įdomu, kiek Savivaldybė išleidžia advokatams?
Buvo padaryta klaidų, tačiau jos kartojamos. Tos institucijos, kurios padarė klaidų, prisipažino klydusios. O Savivaldybė atkerta, kad nematė jokių pažeidimų. Paprasčiausiai galima traktuoti, kad įstatymai šioje Savivaldybėje negalioja.
Apie jovalą
V. Katarskis: Aš grįšiu prie mano pavartoto žodžio „jovalas”. Jis yra ir dar tęsis daug metų. Jovalas – teritorijų planavimo srityje. Yra bandoma iš esmės sužlugdyti planavimo sistemą. Ko verti detalieji planai, rengiami šiandien, jei jie po kelių metų gali būti panaikinti? Kaip ir dabar yra bandoma panaikinti tuos detaliuosius planus, kurie buvo rengiami 2000-aisiais ar vėliau ir buvo visų institucijų suderinti. Nė viena institucija laiku neapskundė.
Jei sakote, kad visos institucijos prisipažįsta padariusios klaidų, aš tokių nematau, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko direkciją.
R. Baškytė: Jei kalbame apie tą jovalą, planavimo sužlugdymą, manau, kad Kuršių nerija yra tarsi lakmuso popierius visai valstybei. Aš nesu už tokias drastiškas priemones, kaip statinių griovimas, tačiau žmonės iš svetimų klaidų nepasimoko. Kol nebus precedento, visoje valstybėje neišvengsime pažeidimų. Jei neišmoksime vadovautis Teritorijų planavimo įstatymo dokumentais, niekada tvarkos ir nebus.
Galite jūs rengti Bendrąjį planą – jis nebus įgyvendinamas. Valstybės rengti dokumentai – taip pat. Įsivaizduosime, kad detalusis planas yra šventa karvė ir galima įgyvendinti visus siekius.
Jei manęs klausiama, ar namą galima rekonstruoti, aš išpūtusi akis galiu pasakyti, kad taip. Bet jei jūs teisės aktuose įskaitote, kad namo rekonstrukcija tolygi trijų naujų statybai, apie ką mes kalbame?
A. Burkšas: O kodėl aplinkos ministras Arūnas Kundrotas atsistatydino?
R. Baškytė: Dėl daromo spaudimo. Ir A. Stancikienės pirmtakas Vladas Portapas buvo tiesiog sulaužytas vėl tais pačiais gyventojų klaidinimais.
A. Burkšas: Kuršių nerijoje mums taip pat yra daromas spaudimas. Kuršių nerija buvo, yra ir bus didžiausia interesų zona. Labai šventai tikiu, kad Jūs, ponia Rūta, atstovaujate idėjai, tačiau yra priiminėjami nutarimai, įstatymai, kažkieno inspiruoti. Kada nors paaiškės, kas ir ko siekė. Aš net įžvelgiu siekį sunaikinti savivaldą.
V. Katarkis: Jei mes manome, kad Kuršių nerija yra labai jautri, tai gal tai ne vieta, kurioje reikėtų atlikti praktiką dėl to lakmuso.
A. Stancikienė: Viktorai, noriu priminti, kad detalusis planas yra žemesnio lygio dokumentas nei planavimo schema ar Bendrasis planas. Tad būtent dėl to, kad tie detalieji planai buvo priimti nesivadovaujant Generaliniu planu, ir buvo iškeltos bylos. Neringos savivaldybėje pažeidimai yra nuolatiniai.
Jei politikai dalyvavo Kuršių neriją paskelbiant saugoma teritorija, priimant į UNESCO, tai kodėl jūs labai ramiai galite parduoti vadinamąjį žvejų uostą? Išgujote iš ten žvejus.
A. Burkšas: Neturime laiko fantazijoms.
A. Stancikienė: Kalbu apie tai, kad vizija popieriuje nėra vizija gyvenime. Nematau, kad Taryba nuosekliai rūpintųsi vietiniais. Tai juk tie patys žvejai, o tai – Kuršių nerijos egzotika.
Problemos su klausa
Ar išspręstų problemas bendrojo plano patvirtinimas?
V. Katarskis: Aiškumo įves trys dokumentai: zonų ribų, tvarkymo ir Bendrasis planas. Zonų ribų planas jau baigiamas ruošti. O Bendrąjį ir tvarkymo planą reikia parengti suvedus į bendrą visumą, kad tai nebūtų du dokumentai, prieštaraujantys vienas kitam.
Tad ko reikia, kad Kuršių nerija būtų tas įvardytas jaukus kurortas, kuriame gera ir pailsėti, ir gyventi?
V. Katarskis: Reikia baigti bandyti pamiršti praeitį, o galvoti apie priežastis, pasimokyti iš to, kas buvo. Kartu susėdus planuoti, galvoti, projektuoti, rengti užduotis. Pasiekti įvardytus tikslus. Reikia paprasčiausiai dirbti.
A. Stancikienė: Pirmiausiai reikėtų įvardyti situacijos priežastis ir nebijoti prisiimti atsakomybę. Tai būtų pirmas žingsnis, nes ir bažnyčioje pasakęs, kad esi kaltas, tuomet lyg ir keitiesi. Reikia garsiai pasakyti savo nuodėmes. Tada susėdus spręsti, kaip tų klaidų nekartoti.
A. Burkšas: Nežinau, kodėl Aurelija reikalauja aukos. Mes turime dirbti vardan tos Neringos. Dabar Kuršių nerijoje – ledynmetis, nes nesuderinami labai svarbūs dalykai, o argumentai – laužti iš piršto. Reikia girdėti vieniems kitus, nes dabar yra specialiai kenkiama Neringos savivaldybei siekiant įrodyti mūsų neveiksnumą, negalią.
R. Baškytė: Reikėtų pradėti nuo to, kad Kuršių nerija yra nacionalinis parkas su poilsio zonomis, kurortu. Negalima manyti, kad Neringa – kurortas, pamirštant nacionalinį parką. Yra visos galimybės darniam vystymuisi, plėtrai. Projektų negalima suderinti, nes vyksta gyventojų kurstymas. Kad ir ta koncepcija: Savivaldybė ją matė ir viskas buvo derinta. Tačiau nereikia paišyti tų baubų.
Valstybės prasme Kuršių nerijoje nėra blogiausia situacija, nes čia bendraujama, kalbama, su baubais, ar be. Jei nebūtų nepagrįstai sureikšminamos situacijos, problemos išsispręstų. Gražių daigų matome. Mąstykime pozityviai.
