Lietuvos politikai ir energetikos specialistai tarytum sutaria, kad šiandieninė Lietuvos elektros energetikos visiška sisteminė priklausomybė nuo Rusijos yra nepriimtina, nes griauna mūsų nacionalinio saugumo pamatus, t.y. ilgalaikiu aspektu gali iššaukti politiškai ir ekonomiškai nepriimtinas slinktis Rusijos įtakų orbitoje.
Pasisakymuose dėl Lietuvos elektros energetikos sistemos artimiausių siekinių uždarius Ignalinos AE vyrauja sąvokos: „jungtys su Švedija ir Lenkija”, „sinchroninis prisijungimas prie Vakarų Europos UCTE”, „perėjimas nuo sinchroninio prie asinchroninio ryšio su Rusijos –
Baltarusijos IPS/UPS sistema”. Realios padėties analizėje ir tolimesnių siekių detalizavime iš Lietuvos pusės, kaip taisyklė, yra matomi Baltijos šalių vieningos elektros sistemos atsijungimas nuo Rusijos sistemos (su pastarąja išlaikant asinchroninius ryšius) ir sinchroniškas prisijungimas prie UCTE. Pažymėtina, kad IPS/UPS ir UCTE individualios energetikos politikos bei jų dvišalių santykių perspektyvos lyg ir nevertinamos, ar, mažių mažiausiai, suvokiamos kaip nekintančios. Be to, laikomasi nuomonės, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetinės sistemos neišvengiamai yra ar bus amžinai lygiavertės sąjungininkės.
Toks požiūris, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali ne tik kad neatspindėti realios padėties, bet ir padaryti nepataisomos žalos Lietuvos ūkiui, o tuo pačiu ir Lietuvos nacionaliniams interesams.
Keliamos tezės pagrindimui vadovaujamasi nuostata, kad pasaulio šalių individualios ar grupinės energetinės sistemos, siekdamos padidinti sistemų saugumą, atpiginti paslaugas, efektyviau naudoti išteklius, pragmatiškai nuolat sieks sisteminių tarpusavio jungčių matomoje perspektyvoje nuo Vakarų Europos Atlanto vandenyno iki Tolimųjų Rytų Japonų jūros pakrančių. Todėl UCTE ir Rusijos IPS/UPS sistemų techninis sujungimas ateityje išlieka neišvengiamu, ką patvirtina intensyvios šių sistemų valdytojų dvišalės derybos. Turint galvoje, kad UCTE pamatinė sąlyga prisijungimo kandidatėms – sistemų savarankiškas gyvybingumas – kyla klausimas, kaip Lietuva su Latvija ir Estija užtikrins savo sistemų gyvybingumą, ir kokie tam tikslui turėtų būti skiriami resursai.
KTU mokslininkai (dr. A.Bačauskas ir kiti) 2008-05-08 Elektros ir valdymo technologijų tarptautinėje konferencijoje Kaune paskelbė kai kuriuos sinchroninio prisijungimo prie UCTE kaštų skaičiavimų duomenis. Toks prisijungimas įmanomas tik sujungiant Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklus (t.y. kabelinės Estijos, Latvijos ir/ar Lietuvos jungtys per Baltijos jūrą su NORDEL sistema Švedijoje ir Suomijoje gali būti tik asinchroninės). Tuo tikslu Lietuvoje reikia investuoti apie 550 mln. eurų, Lenkijoje – apie 654 mln. eurų, Latvijoje – apie 1000 mln. eurų, Estijoje – 42 mln. eurų. Įvertinus papildomus asinchroninio ryšio su IPS/UPS kaštus, keturių valstybių energetikų skaičiavimais Baltijos valstybių prisijungimas prie UCTE per Lenkiją orientaciniai pareikalaus ne mažiau kaip 2,3 milijardo eurų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įgyvendinant numatytus sistemų sujungimo sinchroniniam darbui planus, numatomų pastatyti dviejų elektros linijų iš Lietuvos į Lenkiją nepakas sistemos stabiliam darbui užtikrinti. Tam gali tekti įrengti papildomą liniją (linijas) iš Kaliningrado srities į Lenkiją.
Akivaizdu, kad tokios investicijos be atitinkamos ES finansinės paramos Baltijos šalims yra sunkiai įgyvendinamos (pvz. Lietuvos elektros perdavimo tarifas, jei būtų kokiu nors būdu pasiskolintos reikalingos lėšos sistemų sujungimui, turėtų išaugti bent 2 ct/kWh), o Lenkijai – ekonomiškai neatsiperkančios. Tuo tarpu numatomų Baltijos šalių ir Kaliningrado sistemų sujungimo planai yra labai palankūs Rusijai, turinčiai didelius energijos išteklius, skirtus elektros energijos gamybai, t.y. elektros eksportui. Be to, tokių planų įgyvendinimas padėtų išvystyti ir atnaujinti Kaliningrado srities energetinę sistemą, kas, įgyvendinant savarankiškai, Rusijai ekonomiškai nėra naudinga. Reikšminga yra tai, kad techninis Lietuvos įsijungimas į UCTE yra numatomas vieningai susijungus su Kaliningrado, t.y. tos pačios Rusijos elektros sistemos dalimi. Tokiu būdu, kaip aiškėja, Lietuva tiek būdama ar nebūdama UCTE negali išvengti sisteminės energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Be to, kaip prognozuoja specialistai, realus Lietuvos sinchroninis įsijungimas į UCTE galėtų įvykti ne anksčiau kaip 2020 metais. Iš čia kyla akivaizdi grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui – bent 10 artimiausių metų neišvengiamai teks išlikti Rusijos energetinės sistemos globoje, t.y. Rusijos malonėje ar nemalonėje.
Kita grėsmė išryškėjo nepamatuotai priėmus sprendimus skaidyti Lietuvos energetinę sistemą, toliau ją privatizuojant. Padaryti sprendimai rėmėsi spekuliacijomis apie idealios konkurencijos naudą, neįvertinant, kad globaliame pasaulyje privatus kapitalas tampa globalios rinkos preke, kuriai sudėtinga (dažniausiai – labai brangu) nustatyti nacionalinių interesų prioritetus. Dėl nedraugiško Lietuvos vartotojams kainų reguliavimo, išskaidytos elektros tinklų įmonės įgavo teises nusistatyti nepagrįstai aukštus tarifus, kas, savo ruožtu, padidino jų kapitalo vertes. Paskelbus Rytų skirstomųjų tinklų privatizaciją, visų nuostabai, pajėgiausiu kandidatu investuoti tapo neišskaidyta valstybinė Estijos energetikos kompanija. Tie patys estai (ar kitos valstybinės energetikos kompanijos) būtų neatsisakę perpirkti ir privačius Vakarų skirstomuosius tinklus. Todėl Lietuvos elektros energetikos potencialo atstatymas, apjungiant anksčiau išskaidytas elektros bendroves, nacionalinių interesų požiūriu, buvo teisingas sprendimas. Įdomu, kaip šiandien būtų vertinama deklaruojama Lietuvos regioninė lyderystė ar Baltijos šalių energetinė partnerystė, jei pusė jos energetinės sistemos būtų kontroliuojama kaimyninių valstybinių kompanijų ?
Nežiūrint to, kad LEO LT sukūrimas tapo būtinu nacionalinio Lietuvos saugumo garantu susiklosčiusioje geopolitinėje aplinkoje, atitinkami sprendimų priėmėjai, pagal teisinėmis procedūromis atliktus įvertinimus, turėtų nešti bent politinę atsakomybę dėl nepagrįstai padidintos privataus kapitalo dalies sukurtoje įmonėje. Tačiau viešoje erdvėje vykstanti polemika tarp „laimėjusių” ir „pralaimėjusių” elektros tinklų pirklių nėra perspektyvi, nes po kelių metų išnykus apribojimams dėl LEO LT privataus kapitalo perpardavimo, iškils ekonominė grėsmė Lietuvai išsipirkti privačią LEO LT dalį jos pačios nustatytomis kapitalo vertėmis.
Trumpai apibendrinant išdėstytas įžvalgas dėl Lietuvos nacionalinio saugumo elektros energetikoje, atkreiptinas dėmesys į tokių naujų galimybių panaudojimą:
1. Siekiant atsverti Rusijos įtakas dėl dominuojančios padėties užtikrinant Lietuvos elektros energetikos sisteminį saugumą ir tiekiant energijos išteklius bei elektros energiją, panaikinti privačių kompanijų elektros energijos importo-eksporto Lietuvai dominavimą.
2. Siekiant ilgalaikių Lietuvai ekonomiškai naudingų elektros energijos importo iš Rusijos bei kitų šalių sąlygų, sukurti instrumentus, leisiančius sau palankiai išnaudoti Rusijai geopolitiškai svarbios Kaliningrado srities energetinę priklausomybę nuo Lietuvos.
3. Pragmatiškai vystyti Lietuvos sisteminių elektros jungčių su Lenkijos ir Švedijos bei tarp Baltijos šalių klausimus, juos integruojant į atitinkamas ES darbotvarkes. Tęsti sisteminių jungčių Lietuvoje mokslinius tyrimus, įtraukiant nacionalinio saugumo, įskaitant energetikos (tiek elektros, tiek šilumos) decentralizavimo, aspektus.
4. Pamatuotai užtikrinti LEO LT ilgalaikį gyvybingumą ir efektyvią vadybą, atsižvelgiant į Lietuvos ekonomines ir nacionalinio saugumo perspektyvas.
