Kovo 10 d. Kauno architektų namuose pristatytas architektūros naujienų katalogas „Architektūra: Kaunas 2008”, kuriame pateikiami įgyvendinti ir neįgyvendinti Kauno architektų sukurti projektai. Iš viso pristatomi 47 architektai bei architektų grupės, sukūrusios daugiau kaip šimtą įvairios paskirties statinių bei jų projektų.
Sudarytojai tikisi, kad Kauno architektų darbų katalogas padės visuomenei geriau atpažinti, suprasti ir įvertinti procesus, vykusius ir vykstančius architektūroje, o patiems architektams leis pamatyti, kiek jų kūryboje atsirado architektūros, kurią galėtume suvokti kaip meną.
Katalogo leidybą inicijavo Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius, o mes kalbiname leidinio kuratorių architektą Gintarą BALČYTĮ ir prašome pakomentuoti ne tik architektų darbų tendencijas, bet ir šiandienos Kauno situaciją.
Tai pirmasis tokio pobūdžio katalogas ar jų buvo ir daugiau?
Tokį katalogą reikėtų ir norėtųsi rengti kiekvienais metais, tačiau nesiseka. Neturime nei jėgų, nei pinigų. Tai pirmas katalogas nepriklausomybės metais, Architektų sąjungos išleistas Kaune. Pradėtas rengti prieš dvejus metus, jis turėjo tapti proginiu Kauno dienų leidiniu Saragosoje. Šis Katalonijos miestas pas mus buvo atvežęs savo architektūros parodą, tad ir mums kilo tokia mintis. Tačiau renginys neįvyko, todėl ir mūsų leidyba vėlavo. Na, bet katalogas pagaliau pasirodė, o jame sudėti pastarųjų ketverių metų Kauno architektų darbai, įgyvendinti ne tik mūsų mieste.
Ką jame dar galėsime pamatyti, kokia šio leidinio prasmė?
Architektai ir architektūra besidomintys žmonės galės susidaryti įspūdį, kas per tuos statybų bumo metus buvo nuveikta. Architektai tada tiesiog nespėjo dirbti. Todėl dabar turės paaiškėti, ar nebuvo pristatyta visiškai beverčių pastatų.
Mano manymu, jokių aiškių architektūrinių įvykių, deja, nebuvo, tačiau bendras lygis nėra blogas. Tiesa, paties katalogo sudarymas nebuvo griežtas ir reglamentuotas, todėl į jį pateko labai įvairaus lygio darbų. Savo geriausius kūrinius atrinko patys autoriai. Manau, dėl to galime matyti tikresnį ir objektyvesnį vaizdą. Jei būtume rengę reprezentacinį, didelį leidinį, patys fotografavę objektus, ir taip didelė jo savikaina būtų dar labiau išaugusi. Dabar fotografijų lygis labai įvairus, todėl ir architektūros vaizdas pakankamai realus. Ne paslaptis, kad prestižiniuose leidiniuose puikiai nufotografuoti objektai tampa solidesni vien dėl fotografavimo meistrystės. Dabar galėsime iš tiesų įvertinti, ar Kauno architektai verti geriausių Lietuvoje architektų vardo.
Ar Kauno architektai ne tik geriausi, bet ir turintys savitą braižą?
Lietuva per daug maža, kad regionai turėtų savo stilių. O ir architektūra nėra saviraiškos menas. Jo realizavimas priklauso ne tik nuo architektų sumanymų, bet ir nuo tų, kurie moka pinigus. Todėl dažniausiai lygiuojamasi į užsienio šalių vyraujančią architektūrą, o ne ieškoma originalių sprendimų. Manau, kad kauniečiams labiausiai imponuoja olandų stilius. Tačiau daryti apibendrinimus man gana sunku, nes esu praktikas, o ne kritikas.
Svarbiausia stengtis dirbti kokybiškai, o ne madingai, taikant į Europos kontekstą. Tačiau kosmopolitiškumas architektūroje yra neišvengiamas. Visame pasaulyje dirba vos keletas architektų, atradusių savo unikalų kelią. Todėl manau, kad mums, nepasiekusiems tokių aukštumų, svarbi ne tiek originali forma, estetika, kiek statinio mastelis, proporcijos. Geras architektas turi paisyti šiandienos tendencijų, bandyti ieškoti savo kelio ir nesivaikyti pigaus estetizavimo. Nėra taip svarbu, kad pastatas būtų labai originalus, svarbios jo erdvės, išplanavimas.
Kataloge vyrauja nuosaiki estetika. Kai kurie pateikti darbai pradėti statyti dar sovietmečiu, todėl jau dabar galime teigti, kad yra atlaikę šiokį tokį laiko išbandymą.
O kaip privatūs, individualūs namai, kokie jų bruožai ryškėja šiuo metu?
Sudarius katalogą, pasirodė, kad privačių namų architektūra nė kiek nenusileidžia dideliems objektams. Suprojektuoti mažą pastatą yra gal net sunkiau, nors visada manoma atvirkščiai. Dažnai susitinka skirtingi užsakovo ir architekto interesai. Būna, kad žmogus reikalauja neįmanomų ar net vienas kitam prieštaraujančių dalykų. Tačiau atsiranda vis daugiau turtingų žmonių, kuriems namas nėra vien tik vieta gyventi. Jie nori ko nors originalaus, netikėto, daug ką palieka spręsti architektui, o tai iš karto lemia kokybiškesnį rezultatą.
Tačiau su anksčiau statytais ir privatizuotais namais yra problemų?
Visur yra pristatyta prastos architektūros. Tačiau pasikeitė realybė, ir tie statiniai, kurie buvo valdiški, tapo privatūs. Jei nėra galimybių nugriauti ir kompensuoti žalą, tenka mėginti pastatą integruoti. Tai išeitis iš keblios padėties.
O kaip jūsų akimis atrodo Kaunas? Vieni linkę situaciją demonizuoti, kiti ramina, kad nieko blogo neįvyko.
Padėtis nėra tragiška, bet nėra ir gera. Per penkiolika metų nė kiek nepajudėjome į priekį, nieko nestatėme, todėl nieko labai ir nesugadinome. Tačiau tai lėmė vis smunkančią mūsų gyvenimo Kaune kokybę. Buvo daugybė bandymų, pavyzdžiui, projektuoti aukštuminius pastatus, tačiau taip nieko ir nepastatėme. Susidarė paradoksali situacija: visi pritaria, kad reikia statyti svarbius naujus objektus, bet vos tik pradedama galvoti ir dirbti, iš karto puolamas ginti paveldas, tariamas miesto veidas. Tada kyla klausimas, ar gražus tas mūsų miesto veidas, kurį reikia saugoti. Atvykusiems žmonėms jau nėra ką parodyti, tai kur tas unikalumas? Nemanau, kad viską reikia taip beatodairiškai saugoti dabarties sąskaita. Žinoma, turime labai vertingos tarpukario architektūros, tačiau yra skurdžių carinių namų miesto centre, kurių vertė nėra tokia didelė. Jei tarpukariu būtų buvę viskas taip akylai saugoma, dabar neturėtume „Pieno centro” ar kitų pastatų, kuriais taip didžiuojamės.
Manau, dėl to kalta skaudi mūsų patirtis. Jei tik leidžiama ką nors statyti, pastatoma tris kartus daugiau, nei leista, arba visai nekokybiškai. Deja, esame labai provincialūs – teigiame, kad turime išskirtinį, labai gražų miesto centrą, kurio negalima liesti. Aš tuo šiek tiek abejoju.
Ką tik miesto savivaldybė ir dienraštis „Kauno diena” paskelbė konkursą, prašydami visuomenę spręsti opiausius architektūrinius miesto klausimus. Kur dingo pateikti architektų projektai, idėjos, kad vėl šaukiamasi naujų?
Kreipimasis į visuomenę ir bendruomenę sveikintinas, jei tik būtų ruošiamasi iš tiesų ką nors daryti. Dabar tai panašiau į žaidimą nei į rimtus ketinimus. Daugybę kartų grįžtame prie tų pačių darbų, ieškome idėjų, tačiau niekas nieko nedaro. Architektai jau netiki, kad iš jų vis dar tikimasi ko nors realaus. Visos idėjos ir projektai eina tiesiai į šiukšlių dėžes. Artėja laikas, kai niekas nebeatsilieps į valdžios raginimus ką nors kurti. Juk niekas neprisimena net tų siūlymų, kurie buvo pateikti vos prieš metus. Gal čia kokios idėjų varžytuvės? Architektai visiškai nusivylę ir jau nesitiki sukurti miesto įvaizdį. Gali kurti, kiek nori, nieko tuo nesudominsi.
Net paprastus biurus sunku išnuomoti, o mes projektavome dangoraižius. Tai tas pats, kaip pardavinėti „Ferari” tam, kuris net dviračio negali nusipirkti. Kaune nebėra žmonių, kurie sumanytų ir įvykdytų progresyvius projektus. Jais gal pritrauktume ir susigrąžintume kūrybingus žmones. Pirmiausia tokių trūksta savivaldoje.
Tačiau Kaune juk buvo dalykų, kurie nudžiugino?
Manau, kad Kauno oro uostas yra mažas stebuklas. Palyginti su vilnietišku, jie skiriasi kaip diena ir naktis. Tai rodo, kad daug ką lemia ne pinigai, o architektų individualybės.
