Keistai skambėjo priežastys, kuriomis teisinasi įmonių, tiekiančių karštą vandenį gyventojams, atstovai dėl skirtinguose Klaipėdos miesto namuose nevienodos jų paslaugos kainos.
Teisėtai miestiečiai piktinasi, kad už kubinio metro vandens pašildymą vietoje normaliomis sąlygomis priklausomų 15 ar mažiau litų daugelis jų turi mokėti kur kas daugiau, net iki 44 litų. Tikrai suprantama, kad ne milijonus teuždirbdami (nekalbu jau apie pensininkus)miestiečiai piktinasi tokiu kainų skirtumu.
Ir niekaip negalima suprasti, įmonių, kurios savo neūkiškumo, nesugebėjimo susitvarkyti joms patikėtame ūkyje nuostolius kelia ant paslaugos vartotojų pečių.
Visi puikiai suprantame, kad kiekviena paslauga turi turėti savo konkrečią kainą. Ir jeigu, tarkim, taksistas, kuris neapsižiūrėjo, kad prieš tai vežtas keleivis nesumokėjo jam už paslaugą, bandys sau kompensuoti nuostolį, pasiimdamas dvigubą užmokestį iš kito kliento, niekas jam tos malonės nesuteiktų – naudotųsi kito taksisto paslaugomis.
Žinoma, tokios prabangos monopolisčių įmonių – karšto vandens tiekėjų – atžvilgiu mes neturime. Todėl ir gali jų atstovai išvedžioti, kad, matote, kadangi kai kuriuose namuose yra gyventojų, kurie vagia karštą vandenį, tai mes esame priversti likusiems sąžiningiems to namo gyventojams kelti paslaugos kainą – kai kur net keletą kartų!
O su tais, kuriuos nutveria vagiant, tos įmonės irgi nesivargina bylinėtis – tai juk sudėtinga varginanti procedūra. Reikia visaip įrodinėti, kad vagis yra vagis, reikia įmonės juristui daug prakaituoti, o ne ramiai sau kavą kabinete geriant spaudą vartyti.
Kam, jei galima vagiui simbolinę baudelę išrašyti be bylinėjimosi ir pagrasinti, kad dabar tai jau mes tave, nevidone, tikrinsime. Nei tam vagiui nuo tos baudelės skauda (už didesnę sumą karšto vandens prisivogė), nei jis tų tikrinimų bijo – ateityje bus atsargesnis. O ir įmonėms karšto vandens tiekėjoms gerai – jos turi galimybę sutvarkyti, kad ta vagystė ne iš jų būtų, o iš klaipėdiečių kišenės.
Keista, kad šios netvarkos nesureguliuoja miestiečių rinkta miesto valdžia, kuriai šios abi įmonės ir priklauso. Turėtų juk neleisti žongliruoti vandens šildymo kainomis. Jei paslauga kainuoja 15 litų, tai visiems gyventojams tiek ir privalo kainuoti.
Jeigu kas ir vagia tą karštą vandenį, tai jau tikrai neturi tapti gyventojų rūpesčiu. Kai nuostolių, patiriamų dėl vagysčių, nebus įmanoma permesti paslaugos vartotojams, gal tada ir įmonių juristai, kavutes į šalį padėję, netingės nutvertus vagis prokuratūron atiduoti, dėl vagystės įrodymų paprakaituoti. Kad vagis būtų visu įstatymo griežtumu už vagystę baudžiamas, o ne simboline baudele.
Tada ir kitiems gal noras vagiliauti praeitų ir įmonės nuostolių nebepatirtų. O jei kur kiauri vamzdžiai praleidžia vandenį – tai irgi tiekėjų, o ne vartotojų problema. Tiekėjai turi pasirūpinti, kad tie vamzdžiai tvarkingi būtų.
Juk parduotuvėje už cukrų iš mūsų nepaprašo daugiau vien dėl to, kad automobilis, atvežęs tą cukrų, šiek tiek jo išbarstė pakeliui ar vagys iš jos maišiuką kitą nugvelbė.
