Vienas iš šiuo metu labiausiai propaguojamų būdų taupyti brangstančią šilumos energiją – daugiabučių namų renovacija. Tačiau ir šis būdas neretai tampa tikru išbandymu šeimoms, kurios yra verčiamos dar giliau lįsti į bankų kišenes.
Lietuvos banko (LB) Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodisyra siūlęs premjerui Gediminui Kirkilui planą, kaip išeiti iš aklavietės dėl būsto šildymo.
Jis mano, kad gyventojų neturėtų būti klausiama, ar jie nori renovuoti būstą. Būstas turėtų būti apšiltinamas, o gyventojai to nepajustų – renovacija būtų finansuojama iš sutaupytos energijos.
Už šildymą gyventojai mokėtų tiek, tarsi jie nebūtų būsto renovavę, o statybos bendrovė finansuotų visą schemą iš skirtumo tarp esamų ir buvusių energijos sąnaudų.
R. Kuodis įsitikinęs schemos efektyvumu – šią išeitį yra pasiūlęs ir Pasaulio bankas. Tačiau artėjančiais rinkimais susirūpinusi šalies valdžia racionalių pasiūlymų nepriima ir nepripažįsta akivaizdaus fakto – lietuviškoji daugiabučių renovacijos sistema patyrė fiasko. O protingų pasiūlymų yra ir daugiau.
Dviratis jau išrastas
SEB banko vyriausiasis analitikas Nerijus Udrėnas siūlo šalyje sudaryti sąlygas steigtis naujoms namų renovavimo bendrovėms, kurios organizuotų ir užsiimtų daugiabučių atnaujinimu.
„Tos bendrovės galėtų būti su laisvu nuosavu kapitalu, galėtų pigiau skolintis iš bankų ir pigiau įgyvendintų renovacijos projektus”, – teigia N. Udrėnas.
Pasak jo, tokių bendrovių trečdalis kapitalo galėtų priklausyti valstybei arba savivaldybėms.
Įmonių kūrimo tvarka būtų reglamentuota teisės aktais – juose būtų numatyta, kaip bus formuojamas tokios įmonės kapitalas, kokias jos prisiimtų garantijas už atliktus darbus, kaip atsiskaitytų su kitomis įmonėmis, kokia bus gyventojų atsiskaitymo sistema.
Gyventojams tokiu atveju nereikėtų kaupti ir mokėti jokių pradinių įnašų. Įmonei jie tik turėtų įsipareigoti tam tikrą laiką mokėti fiksuotą mokestį.
Analitikas sako, kad remiantis vokiečių pavyzdžiu, vieno buto renovacija galėtų kainuoti iki 30 tūkst. litų.
Vokiečiai elgėsi protingai
Projektuotojas inžinierius Jurijus Bachitovas dienraščiui pasakojo, jog griuvus Berlyno sienai, vokiečiai susidūrė su ta pačia problema, kurioje klimpsta lietuviai – sovietinio tipo būstuose gyventi tapo prabanga.
Rytų Vokietija problemą, skirtingai nei Lietuva, ėmėsi spręsti nuo pradžios – atliko sociologinį tyrimą, kuriame dalyvavo visų senų namų gyventojai. Vokiečiai išsiaiškino jų poreikius ir nustatė prioritetus kritiškiausiems daugiabučiams.
J. Bachitovo teigimu, šioje Vokietijos dalyje renovuojant kai kuriuos daugiabučius, viršutiniuose aukštuose buvo įstatyti vadinamieji saulės kolektoriai. Jie šildo vandenį, o žmonės gyvena dar taupiau. Vokietijos valdžia rado būdą, kaip kompensuoti saulės kolektorių projektus – naujų namų statytojai privalėjo įnešti 1 proc. pelno į vadinamąjį kolektorių fondą.
O Lietuvoje nėra sukurta jokio mechanizmo, kaip skatinti tokio pobūdžio taupymą – Aplinkos ministerija tik ragina domėtis šia alternatyva, bet pagalbos gyventojams nesiūlo.
Be įstatymų pataisų – niekaip
Vokietijoje senų namų butai su visomis skolomis buvo atiduoti privačioms kompanijoms, kurios pradėjo juos nuomoti bei ėmė renovuoti. Taip buvo atnaujinti ištisi kvartalai.
Praėjus 10 metų po masinės renovacijos, vokiečiai išsprendė ir kitą bėdą. Daugumai gyventojų iš centrinės dalies patraukus didesnio uždarbio ieškoti į šiaurinę Vokietiją, renovuoti namai ėmė tuštėti. Kai kuriuose tušti liko ištisi aukštai. Tuomet jie buvo demontuoti, kad gyventojams nereikėtų mokėti už šių būstų išlaikymą.
Tam, kad Lietuva nors per žingsnį priartėtų prie Vokietijos pavyzdžio, būtina keisti įstatyminę bazę, mano J. Bachitovas.
„Keista situacija – butų savininkai disponuodami nemažu turtu neturi pakankamai lėšų jį tvarkyti. Reikia arba mažinti šį turtą, keisti į mažesnį butą, arba jo atsisakyti – reprivatizuoti. Iš nemokių savininkų reikėtų išpirkti jų butus pagal nominalią kainą ir sukurti nuomojamą socialinių butų segmentą. Valstybė turėtų garantuoti, kad nuo renovavimo darbų pradžios vieno kvadratinio metro kaina didės laipsniškai. Pabrangimas būtų išskirstomas per 10 metų ir neviršytų kontrolinių skaičių, suderintų su makroekonomikos rodikliais”, – vieną iš išeičių siūlo J. Bachitovas.
Vertina atsargiai
Raginimus visa galva pulti į renovaciją kai kurie specialistai vertina atsargiai. Nacionalinės vandens, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos prezidentas Kęstutis Grinius mano, jog renovacija šilumos tiekėjams yra naudinga, nes taip jie užsitikrina kainų augimą.
Anot jo, jei gyventojai sutaupė dėl palyginti nešalto oro ar dėl renovuotų namų, kitais metais dėl šių šilumininkų patirtų nuostolių yra padidinamos kainos. Šildymo kainų nustatymo metodika leidžia didinti tarifus dėl šiltos žiemos nuostolių – įsitikinęs K. Grinius.
Lygos prezidentas taip pat aiškina, jog Valstybės kontrolė nustatė, kad investicijos į renovaciją gali atsipirkti tik per 36 metus. Kadangi valstybė remia namų modernizavimą 50 proc., tai atsipirkimo terminas – 18 metų.
K. Grinius svarsto, kad per tiek laiko renovuotas namas gali susidėvėti ir vėl teks imti paskolą remontams.
Jis įsitikinęs, kad renovacija atsipirktų greičiau, jei daugiabučiams būtų leista atsiskirti nuo centralizuoto šildymo.
„Europoje centralizuotas šildymas yra išimtis, o ne taisyklė, kaip Lietuvoje. Juk mūsų šalis – daugiausia nuo centralizuoto šildymo priklausanti valstybė visoje Europoje”, – tvirtina K. Grinius.
Klaidos bado akis
„Iš esmės aš – ne renovacijos priešininkas, tačiau mūsų valdžia pasirinkusi tokią sistemą pridarė daug klaidų. Pavyzdžiui, Lenkijoje renovacijai pinigai buvo kaupiami nevarant žmonių į stresą. Kiekvienas gyventojas į fondą kas mėnesį mokėjo tam tikrą nedidelę sumą – lenkų valdžia nevertė imti paskolų. Buvo pasirinkti du keliai – vienu atveju buvo laukiama, kol fonde prisikaups pakankamai, kad būtų galima pradėti renovacijos darbus. Antrasis variantas, kurį kaimynai taip pat taikė – renovaciją pavedė atlikti namų administratoriams”, – pavyzdžius bėrė K. Grinius.
Jam antrina ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų (DNBS) federacijos prezidentas Juozas Antanaitis. Jo teigimu, Lietuvoje daugiabučių renovacija pradėta stichiškai, be jokių tyrimų ir situacijos analizės. Būtent todėl dabar ši našta pirmiausia gula ant gyventojų pečių.
„Tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, per skambiai vadinama renovacija. Iš tiesų chaotiškas procesas labiau primena palaidą balą, iš kurios, jei nepradės protauti valdžia, brisime ilgus dešimtmečius”, – mano J. Antanaitis.
