4 metai kalėjimo arba 100 tūkst. Egipto svarų – tokia bausmė Egipte laukia grafičių piešėjo, darbuose išdrįsusio kritikuoti į savo rankas valdžią paėmusią armiją. Pasak grafičius Egipte tyrusios antropologės Ievos Zakarevičiūtės, taip dabar Egipte cenzūruojami žmonės, kuriems grafitis visos revoliucijos metu buvo nepakeičiama laisvės išraiškos forma.
„Iš pradžių, žinoma, grafitis buvo kritiškas Hosni Mubarakui, paskui Musulmonų brolijai, paskui armijai. Jis buvo amžinoje opozicijoje ir palaikydavo kankinius – revoliucinėje kovoje kritusius žmones, palaikydavo moteris, kurios suprantamos kaip amžinai pralaiminčioji socialinė grupė“, – LRT radijo laidoje „60 minučių“ pasakoja antropologė I. Zakarevičiūtė.
– Kaip Jūs susidomėjote šia tema?
„Tai buvo revoliucijos laisvės įkūnijimas ir jos materializavimas.“
I. Zakarevičiūtė
– Susidomėjau kaip ir dauguma antropologų – išvykau į vietą, į savo antropologinių tyrimų lauką, daryti tyrimo viena tema, o išėjo taip, kad pasirinkau visiškai kitą temą. Važiavau į Egiptą tyrinėti moterų teisių: įvairių moterų teisių judėjimų, grupuočių ir organizacijų būtent porevoliuciniame Egipte. Tačiau, vaikščiodama gatvėmis, pamačiau daugybę įspūdingų grafičių ir supratau, kad kartais sienos būna tokios pat iškalbingos, kaip ir žmonės, ir galima labai įdomų tyrimą padaryti būtent šia tema.
– Kiek laiko praleidote Egipte?
– Egipte praleidau 2012–2013 metus iki pat perversmo liepą. Praktiškai buvau didžiąją dalį laiko, kol Egipte valdė Musulmonų brolija.
– Kas yra antropologija?
– Antropologija – tai vienas iš socialinių mokslų. Šis mokslas, palyginti su kitais socialiniais mokslais, yra gana naujas. Nuo kitų socialinių mokslų jis skiriasi tuo, kad tyrėjas tyrimo lauke praleidžia daug laiko ir sukuria glaudų santykį su savo informantais. Taip pat jis skiriasi požiūriu, nes antropologas dažniausiai nesistengia surasti formulių įvairioms asociacijoms ir bendruomenėms. Kartais jis, labai naiviai žiūrėdamas, ignoruodamas viską, ką žino iš medijų, knygų, siekia atrasti kažkokį naują požiūrį erdvėje, kurią tyrinėja.
– Galima sakyti, kad toje situacijoje jis yra stebėtojas?
– Jis yra visiškas stebėtojas. O paskui – informacijos, kurią surinko, interpretuotojas.
– Sakote, kad pakeitėte temą. Kokie buvo pirmieji pastebėjimai apie grafičius, atvykus į Egiptą? Matyt, įspūdis buvo gana ryškus, jei pasukote kita kryptimi, nei planavote.
– Pirmas įspūdis turbūt toks pats, kokį perteikia žiniasklaida ir visi revoliuciniai aktyvistai. Tai yra integrali revoliucijos dalis – labai iškalbinga, labai paplitusi, turinti labai stiprią poziciją. Tai tikras ruporas, visų revoliucionierių, demokratijos siekiančių Egipto žmonių išraiškos forma. Sykiu tai vizuali, meniška, bet labiausiai – laisva išraiškos forma. Tai revoliucijos laisvės įkūnijimas ir jos materializavimas.
– Tad kas tie grafičiai, tas gatvės menas Egipto revoliucijos ir porevoliuciniame Egipte? Kokias funkcijas jis atlieka?
– Revoliucinis grafičių menas, galima sakyti, Egipte užgimė su pačia revoliucija nuo pat pirmųjų dienų. Pastebima, kad jis tapo puikiu visos revoliucijos iliustratoriumi, nes keitėsi lygiai taip pat, kaip pati revoliucija. Pirmieji grafičiai buvo gana gražūs, spalvingi, dideli, pozityvūs, įvairiuose užrašuose ir freskose buvo žodžiai „revoliucija“ ir „laisvė“. Paskui grafičių menas tapo vis kritiškesnis. Iš pradžių, žinoma, grafitis buvo kritiškas H. Mubarakui, paskui Musulmonų brolijai, paskui armijai. Jis buvo amžinoje opozicijoje ir palaikydavo kankinius – revoliucinėje kovoje kritusius žmones, palaikydavo moteris, kurios suprantamos kaip amžinai pralaiminčioji socialinė grupė.
– Keičiasi valdžios, o moterų padėtis negerėja?
– Moterų padėtis su kiekviena valdžia turbūt dar ir pablogėja. Tačiau ne dėl įstatyminės bazės, o dėl pačių suiručių, nes būtent per suirutę dažniausiai nukenčia moterys.
– Ar grafičiai svarbūs tik Egiptui, ar tai – viso Arabų pavasario tendencija?
– Grafitis užgimė ne Egipte, o Palestinoje. Būtent ant garsiosios sienos, kuri skiria pastatytą Izraelį, Palestiną nuo Rytų Palestinos, nuo Vakarų Izraelio matomi pirmieji rezistenciniai grafičiai, nukreipti prieš sionistinį judėjimą, prieš Izraelį. Būtent šita tendencija, manoma, kažkiek pasikartojo ir Kaire. Ji kartojosi ir Libijoje, ir Tunise, ir Turkijoje. Būtent per Arabų pavasarį grafičių visur buvo labai daug. Libane yra labai daug iškalbingų grafičių.
Gal Kairas skiriasi tuo, kad vis dėlto tai labai didelė šalis, ten pakankamai stiprūs meniniai judėjimai. Grafitis vis tiek susijęs su menu ir įvairiais menininkais. Kaire jis gana vizualus ir profesionalus, palyginti, tarkime, su Libija, kur darbai tokie pat iškalbingi, spalvoti ir labai dideli, tik galbūt mažiau profesionalūs. Tas grafičio profesionalumas Kaire juntamas stipriausiai.
– Kokios temos vyrauja? Kaip grafičiai pateikti ir kaip atrodo?
– Matyti žanrų įvairovė. Kaip minėjau, tai politinė kritika, kur pasitelkiamos visos priemonės. Piešiami portretai, šiek tiek įžeidžiama forma kritikuojami politiniai veikėjai, lyginami su gyvatėmis, kiaulėmis ir kitais gyvūnais. Yra labai daug užrašų arabų ir anglų kalbomis, nes revoliucija visą laiką jaučia, kad turi stebėtoją, nebūtinai suprantantį arabiškai.
– Ar Jūs mokate arabiškai?
– Šiek tiek moku Egipto dialektą, kuris ir vyrauja grafičiuose. Grafičių, kuriuose galima rasti užrašų modernia, standartine arabų kalba, vienetai. Nebent Koranas – jis gana dažnai cituojamas ant sienų, palaikant vieną arba kitą poziciją, dažniausiai konservatyviosios visuomenės dalies. Ant sienų taip pat cituojami įvairūs menininkai, poetai, muzikantai – tiek Egipto, tiek Vakarų pasaulio. Grafitis atviras viskam: įvairiausiai formai ir įvairiausiam turiniui.
– Kas yra grafičių kūrėjai? Ar jie žinomi, ar anonimai?
– Na, grafitis Lietuvoje yra šiek tiek kriminalizuotas, uždraustas. Egipte to nebuvo. Dabar Egipte jis taip pat draudžiamas, bet anksčiau, bent jau revoliucijos metu, to nebuvo. Dalis grafičių piešėjų buvo žinomi, jie visiškai neslėpė savo tapatybės, buvo žinomi jų vardai ar pseudonimai. Dažnas jų yra iš meno aplinkos, pavyzdžiui, dizaino srities. Vienas pakankamai žymus grafičių atlikėjas yra mokyklos dailės mokytojas iš mažo Egipto miestelio. Tad ir grafičiuose atsispindi meninis fonas.
– Taigi anksčiau Egipte nebuvo baudžiama už grafičių piešimą, bet dabar padėtis keičiasi?
– Įstatymas pradėtas svarstyti 2013 m. lapkritį Egipto parlamento rūmuose. Siūlomos bausmės iš tikrųjų gana griežtos – 4 metai kalėjimai arba 100 tūkst. Egipto svarų (apie 10 tūkst. eurų). Pirmuosius žmones jau pradėjo suimti. Kiek aš žinau, per pastaruosius keletą mėnesių buvo suimti bent 8 žmonės. Be abejo, ne visi grafičiai Egipte kriminalizuojami, o būtent tie, kurie kritikuoja armiją, tuos žmones, kurie dabar valdžioje. Tai nėra traktuojama kaip vandalizmas ar viešosios tvarkos pažeidimas. Grafitis suprantamas kaip kritika valdžiai. Ir būtent taip dabar bandomi cenzūruoti žmonės, kurie nori kažką pasakyti.
– Grafičiai nėra toks menas, kuris ilgai išlieka. Savo paskaitoje pasakojote, kaip armija įsijungia grafičių piešimo procesą ir tiesiog juos perpiešinėja. Gal galite apie tai papasakoti daugiau?
– Grafitis yra ta erdvė, kuri nuolat kinta. Patys grafičių piešėjai kartais dėl to liūdi, kartais džiaugiasi. Ir tuo užsiima būtent armija, nes Musulmonų brolija nebuvo žinoma kaip arši grafičių priešininkė. O štai armija su grafičių piešėjais visą laiką žaidžia savotišką žaidimą. Labai dažnai jų grafičiai yra uždažomi, užtepliojami, pakeičiami. Bet galiausiai grafičių piešėjai grįžta atgal ir vėl daro kažką iš naujo.
Pradėjus cenzūrą (ši cenzūna buvo ne įstatyminė, grafičiai buvo uždažomi) grafičių piešėjai pradėjo vaizduoti kovą tarp policininkų, apsiginklavusių teptukais, ir grafičių piešėjų. Tai buvo šiek tiek simbolinė kova, kuri persikėlė ir ant sienų, ir į internetą.
– Dažnai taip nutinka, kad, kai dalykai, buvę už įstatymo ribų, tampa populiarūs, jie sukomercinami, kažkas tuo pasinaudoja. Ar su grafičiais Egipte nutiko taip pat?
– Taip, iš tikrųjų gal šiek tiek paradoksalu, bet ne vien grafičiai – visa revoliucija buvo šiek tiek sukomercinta. Grafičiai – ne išimtis. Buvo išleista labai daug albumų, kur buvo surinkti geriausi grafičių darbai. Juokingiausia, kad tuos darbus išleido ne patys grafičių piešėjai, o žurnalistai arba šiaip stebėtojai.
Pelnas grafičių piešėjų nepasiekė, bet jie sulaukė kitokios šlovės. Egipte jie tapo žinomi kaip revoliucionieriai, pradėjo rengti savo parodas. Tas gatvės menas, kuris yra visiškai alternatyvus ir ne pelno siekiantis, pradėjo rodytis labai prabangiose galerijose tiek pačiame Egipte, tiek Paryžiuje, Berlyne. Grafičių piešėjai dabar dalyvauja įvairiose konferencijose. Įdomi tendencija – žmones, kurie buvo visiškai prieš sistemą, įtraukė į tokią labai hierarchinę meno sistemą.
– Paskutinis klausimas Jums – apie moterų padėtį Egipte ir masinius moterų išprievartavimus protesto akcijų metu. Kaip pati jautėtės toje situacijoje? Ir kaip ji atsispindėjo grafičiuose?
– Ta situacija iš tikrųjų labai įdomi, nes, kiek teko domėtis, niekur kitur, išskyrus Egiptą, nevyko masiniai užpuolimai, prievartavimai protestų metu aikštėse, kai yra labai daug žmonių, labai daug liudininkų. Bet kuri moteris, žinodama tokias tendencijas ir istorijas savo šalyje, protestuose jaučiasi mažiau saugi. Protestas iš esmės praranda savo pradinę prasmę, juk per protestus justi bendra jėga. Šiuo atveju esi minioje ir tos minios nuolat bijai. Tai iš tiesų labai skaldanti sistema.
Būtent todėl masiniai išprievartavimai didžiąja dalimi tiek tarp moterų, tiek tarp vyrų buvo suvokiami kaip surežisuotas spektaklis, valdžios ginklas, skirtas demotyvuoti žmones dalyvauti protestuose. Jie buvo suprantami kaip labai skandalingas įvykis. Ir tai buvo perteikiama įvairiose medijose – tiek žiniasklaidoje, tiek grafičiuose. Po visų skandalingesnių įvykių Egipte labai daug grafičių buvo skirta būtent moterų teisių temai.
