Šiais metais Lietuva patyrė tikrą šoką nuo metų pradžios kone padvigubėjus gamtinių dujų kainai. Susidariusi padėtis yra skausminga tiek gyventojams, besišildantiems būstą iš dujų pagaminta šiluma, tiek daug dujų sunaudojančioms įmonėms.
Kas nulėmė dujų kainų šuolį?
Tradiciškai nurodoma sąsaja tarp dujų ir naftos ar mazuto kainų. Šios kuro rūšys yra tarpusavyje pakeičiamos. Kylant kurio nors kuro kainai rinkoje, vartotojai galėtų persiorientuoti į pigesnį pakaitalą ir brangesnio kuro naudojimas sumažėtų.
Sugrąžinti buvusią rinkų pusiausvyrą būtų sudėtinga, todėl tiekėjai siekia išlaikyti vartotojus prisitaikydami prie konkuruojančių pakaitalų kainų dinamikos. Tai veiksminga ten, kur yra lanksčios vartotojų prisitaikymo galimybės.
Lietuvoje situacija kitokia. Dėl netoliaregiškos energetikos politikos Lietuva ne tik nepasirūpino galimybėmis naudoti daugiau kuro rūšių, bet ir smarkiai sustiprino savo priklausomybę nuo gamtinių dujų. 2001 m. šilumos gamybai naudojamos gamtinės dujos sudarė apie pusę viso šiam tikslui naudojamo kuro, o dabar ši dalis padidėjo iki 80 proc.
Šiandien kone visas šilumos sektorius yra “Gazprom” kišenėje. Padidinti jo lankstumui reikia nemažų investicijų, o svarbiausia, kad ta kryptimi beveik neišjudama. Kita priežastis – priešiška Rusijai politika, kurią vykdo Lietuvos užsienio politikos viršūnės. Nuolatiniai reveransai abejotiniems partneriams ir kritikos strėlės Rusijai kiekviena pasitaikiusia proga nepadeda normaliems šalių kaimynių santykiams.
Koneveikti Rusiją tapo gero tono ženklu, o visuomenė periodiškai apklausiama, kas yra mūsų didžiausias priešas. Išskirtinės Lietuvos pastangos blokuoti ES ir Rusijos derybas irgi nepadidino Rusijos simpatijų Lietuvai. Kadangi vienpusė meilė pasitaiko retai, tuo labiau tarp valstybių. Mūsų energetikos pažeidžiamumas ir vienintelės dujų tiekėjos požiūris į Lietuvą kaip į priešiškai nusiteikusią kaimynę, manau, ir nulemia šiandienos situaciją.
Skandinaviški ir lietuviški kontrastai
Šilumos tiekėjų asociacija neseniai paskelbė įdomius duomenis, kad Lietuvoje šilumos kaina jau yra didesnė negu Skandinavijos šalyse. Prieš dešimtį metų lankiausi vidutinio dydžio Suomijos miesto elektrinėje. Gaminanti šilumą ir elektrą jėgainė naudojo net penkias kuro rūšis: mazutą, anglį, gamtines dujas, durpes ir medžio skiedras. Suomis aiškino, kad kuras perkamas rinkose pagal trumpalaikes sutartis, siekiant pigiausiai pagaminti šilumą.
Danijoje mažesnės šilumos tiekimo sistemos (katilinės ir paskirstymo tinklai) priklauso patiems vartotojams. Tokios įmonės nesiekia pelno. Jei gaunamas pelnas, jis grąžinamas vartotojams per kitų metų šilumos kainas. Toje pačioje Danijoje šilumos tinklai laikomi infrastruktūros dali-mi kaip ir gatvės ar keliai.
Kad jie būtų išnuomojami privačioms kompanijoms – tokios praktikos nėra. Tai visai nepanašu į mūsų situaciją. Jei jau deginome dujas dešimtį metų, tai ir toliau deginsime, kad ir kiek jos kainuotų. Tik dažniau perskaičiuosime kainas. Daug kur šilumos tiekimo sistemos paverstos verslo objektu, jų valdymas perduotas privatiems operatoriams. Pagrindinis tokios įmonės tikslas yra pelno siekimas, o užtikrinti gerą pelną lengviau išsiderant didesnę kainą, o ne mažinant sąnaudas.
