Nors ekonominiai rodikliai rodo, kad gyvenimas šalyje gerėja, kasdien dažnėjantys varžytinių plaktukų dūžiai skelbia: turtą praranda vis daugiau žmonių.
Per praėjusius metus Lietuvoje itin padaugėjo būsto paskolas paėmusių, su kredito grąžinimo problemomis susidūrusių ir per varžytines būstą praradusių žmonių skaičius.
Antstolių teigimu, už skolas parduodamų nekilnojamojo turto (NT) objektų gerokai padaugėjo, pirkėjų domėjimasis jais taip pat išaugo, todėl įvykdytų varžytinių skaičius ir šiemet išlaiko augimo tendencijas.
Siekdami atgauti skolas bankai vis dažniau kreipiasi į Centrinę hipotekos įstaigą ir prašo leisti parduoti įkeistą NT. Vien pernai hipotekos teisėjas priėmė trečdaliu daugiau tokių nutarčių nei 2009-aisiais ir 7 kartus daugiau nei prieškriziniais 2008-aisiais. Iš viso pernai šalyje veikiantys komerciniai bankai per varžytines pardavė 483 butus ir 1337 žemės sklypus, kuriuos su paskolomis buvo įsigiję per tūkstantį fizinių ir juridinių asmenų.
Daugiausia šių objektų hipotekos teisėjas leido parduoti to prašančiam bankui „DnB Nord”, kuris dalydamas paskolas save pristatydavo kaip itin konservatyvų ir atsargų banką, neretai dėl to paskolos šiame banke būdavo brangesnės. Tačiau 2010 m. šis bankas iš varžytinių pardavė 151 butą ir 475 žemės sklypus ir tapo labiausiai skolininkams baimę keliančiu kreditoriumi.
Antrasis bankas, aktyviai savo klientų turtą parduodantis per varžytines, – SEB. Pernai hipotekos teisėjas leido jam parduoti 52 butus ir 326 žemės sklypus. Trečioje vietoje – „Swedbank”, pardavęs 64 butus ir 145 žemės sklypus. 66 butus iš varžytinių taip pat pardavė šiuo metų aktyvią būsto kreditavimo politiką vykdantis bankas „Nordea”, 46 – bankas „Danske”.
Tai, kad situacija negerėja ir bankų iš varžytinių parduodamo turto gali tik daugėti, rodo ir augančios skolos kredito įstaigoms. Kreditų biuro „Creditinfo” duomenimis, gyventojų pradelstos skolos bankams ir kredito unijoms šių metų sausį siekė 1,5 mlrd. litų ir kas mėnesį vidutiniškai padidėja 70 mln. litų. Įsiskolinusių žmonių skaičius kinta nesmarkiai – kredito įstaigoms skolingi 57 tūkst. asmenų. Įmonių skolos bankams taip pat išlieka milžiniškos – iš viso 3,57 mln. litų. Skolingų įmonių skaičius taip pat siekia apie 57 tūkst.
Darbymetis antstoliams
Lietuvos antstolių rūmų prezidiumo narys antstolis Valdas Čeglikas neslėpė, kad šiuo metu antstolių kontoros virsta savotiškomis NT agentūromis, pardavinėjančiomis įkeistą ir už skolas areštuotą turtą.
„Matydamas tokią situaciją galiu drąsiai pasakyti, kad skolininkų galimybės atsiskaityti dar negerėja. Palyginti su 2008-aisiais, skolas išieškoti yra gerokai sunkiau, o efektyvumas labai sumažėjęs. Šiemet skolininkai neturėtų atsipūsti ir nenorėčiau jų nuraminti. Didėjantis varžytinių skaičius rodo, kad sunkmečiu žmonės ir įmonės išsėmė savo rezervus ir neturi galimybių atsiskaityti.
Tačiau taip pat daugėja žmonių, kurie jau drąsiau pradeda leisti savo pinigus, o pirkinių pradeda ieškoti varžytinėse. Ši tendencija išryškėjo pernai rudenį, lig tol per varžytines beveik nieko nepavykdavo parduoti, nes nebuvo kam pirkti”, – prisiminė V. Čeglikas.
Jo teigimu, svarbi varžytinių sėkmę lemianti sąlyga – parduodamo turto kaina. Esą kuo labiau ji atitinka rinkos situaciją, tuo daugiau dalyvių varžytinėse, taigi daugiau galimybių siūlomą turtą parduoti. Tad dažniausia priežastis, kodėl turto parduoti nepavyksta – per aukšta jo kaina. Paprastai per pirmąsias varžytines turtas parduodamas už 80 proc. nustatytos vertės, per antrąsias turto kaina krinta iki 60 proc. vertės.
Antstolio pastebėjimu, šiuo metu skolininkai mažiau naudojasi galimybe savo turtą parduoti pačių surastiems pirkėjams. Anksčiau tokiais neretai tapdavo skolininkų giminaičiai ar pažįstami, kurių dėka skolininkui pavykdavo išsaugoti turtą ir juo toliau naudotis.
„Įstatymas leidžia skolininkui pasiūlyti savo pirkėją. Tas pirkėjas turi sumokėti arba tokią sumą, kokia yra skola, arba tiek, kiek antstoliai įkainojo turtą. Tada antstolis turi teisę varžytinių nevykdyti ir parduoti turtą skolininko pirkėjui, kuris būtinai visą sumą už tą turtą turi įmokėti iki varžytinių”, – sakė antstolis V. Čeglikas.
Taip jau susiklostė istoriškai, kad daugiausia NT yra įkeista bankams, kurie varžytinėse ir yra dažniausiai pasitaikantys kreditoriai. Antstolių pastebėjimu, dažniausiai turtą pardavus iš varžytinių skolininkai lieka su skolų kupra, nes jų turimi įsipareigojimai bankams yra kur kas didesni nei turto vertė. Tuomet esą skola išieškoma iš skolininko kito turimo turto.
Šiemet kaip niekad apstu skelbimų, kuriuose siūloma įsigyti bankams įkeistą arba areštuotą NT. Parduodamo įkeisto ir perimto turto skelbimų svetainėje www.banksale.eu gausu varžytinių būdu parduodamų gyvenamosios paskirties objektų – butų, namų ir ištisų kvartalų.
Varžytinės – bankų nesėkmė
Nors bankai teigia, kad jų antrinės įmonės yra perėmusios vos po kelis objektus, tie, kuriems yra tekę bandyti pirkti per aukcionus ar varžytines, susidūrė su labai paprasta turto perėmimo situacija – pasiūlyta pradinė kaina yra neįkandama tretiesiems asmenims. Kodėl taip yra, atsakymas labai paprastas – bankams neapsimoka parduoti pigiau, nes reiks daryti didesnius atidėjinius ir skaičiuoti didesnius nuostolius. Ne ką svarbiau – rinkoje palaikyti tam tikrą NT kainą.
Pasak NT agentūros „Re/Max” eksperto Žiuljeno Galecko, pastebima, kad tiek per varžytines, tiek per aukcionus parduodami nepasisekusių finansavimo projektų objektus bankai elgiasi labai atsargiai ir pirmiausia stengiasi išlaikyti tam tikrą turto vertę.
„Bankai nesuinteresuoti stumti prasiskolinusio žmogaus iki varžytinių. Pirmiausia bandoma tartis siekiant, kad ir žmogus liktų su mažesne skolos kupra, ir bankas atgautų daugiau pinigų. Kai ateinama iki varžytinių, tai reiškia, kad nepavyko surasti kito kompromiso”, – sakė Ž. Galeckas. Jo teigimu, jeigu aukcionuose ir varžytinėse bankams nepavyksta parduoti turto už kainą, kuri yra ribinė rinkos kaina, tokį turtą įsigyja antrinės bankų bendrovės.
„Bankai suinteresuoti įkeistą turtą parduoti už tokią kainą, kuri nebūtų žemesnė nei rinkoje, nes kitu atveju jie patys sau kastų duobę. Bankų antrinės bendrovės, sukurtos turtui valdyti, atlieka savotišką NT rinkos kainų stabilizavimo funkciją.
Be stebėjimų, kad turtas nebūtų parduotas už žemesnę nei rinkos kainą, bankų sukurtos bendrovės turėtų atlikti ir kitą funkciją – administravimo, vertės didinimo. Tačiau, kiek žinau, kol kas praktiškai tai dar nevyksta. Bankai dar neinvestuoja į kažkada nesėkmingai savo finansuotus objektus, tačiau ateis laikas ir jie pradės tai daryti.
Dar neparduodamas ir bankų antrinių įmonių perimtas turtas, jis savotiškai konservuojamas laukiant geresnių pardavimo laikų”, – dėstė „Re/Max” ekspertas.
Jo teigimu, bankams skolingi fiziniai asmenys yra saugesni nei įmonės, nes esą žmonių bylas bankai linkę padėti į stalčius ir skaičiuoti palūkanas, o prasiskolinusių įmonių turtą bankams svarbiau perimti arba parduoti kuo greičiau. Nes esą ne kartą verslininkų palikti su ilga nosimi bankai vis dar nesijaučia saugūs.
