Ateitis priklauso atsakingajai decentralizuotai atsinaujinančiai energetikai. Nei kuro deginimu grįsta energetika, nei juolab branduolinė neturi ateities, – neabejoja kai kurie mūsų šalies mokslininkai.
Lietuvos vėjo energetikų asociacijos prezidento doc. dr. Stasio Paulausko teigimu, didelė tikimybė, kad artimiausiais dešimtmečiais branduolinė energetika bus uždrausta. Ji nepasitvirtino, nes negarantuoja žmonių saugumo ir neturi sprendimo, kaip nukenksminti radioaktyvias atliekas.
Biokuras – ne išeitis
„Kodėl Europos Sąjunga pareikalavo uždaryti Ignalinos atominę elektrinę? Ji mato, kad mes dar nesuprantame, kas saugu, o kas ne, ir sako: „Vaikai, nežaiskite su degtukais.” O mes radome žiebtuvėlį – pasistatysime naują atominę”, – pastebi S. Paulauskas.
Energetiko įsitikinimu, naujoji atominė elektrinė visiškai nesusijusi su energetiniu saugumu – Lietuvai reikės 3 MW elektros energijos, o ji galės pagaminti tik 1 MW, taigi visa kita – iš vėjo jėgainių ir tų pačių rusiškų dujų. Naujoji elektrinė būsianti reikalinga tik tam, kad pavyktų išsaugoti gyventojams nuostolingą centralizuotos energetikos sistemos tinklą.
Decentralizuota energetika reiškia laisvą rinką, o sykiu ir susireguliuojančią kainodarą – vartotojas galės rinktis, iš kurio gamintojo tiesiogiai pirkti elektros energiją.
Anot S. Paulausko, Austrija branduolinę energetiką uždraudė dar 1982-aisiais, iki 2020 metų uždaryti atomines elektrines numato Švedija ir Vokietija. Šios technologijos nenaudai byloja ir 600 tūkst. pasisakančiųjų už jos uždraudimą parašų, surinktų Europos Sąjungoje.
„Nelinkėčiau jokiam verslininkui investuoti į išeinančią technologiją, nes praras ir pinigus, ir savo gerą vardą. Ateitis priklauso decentralizuotai atsinaujinančiai energetikai”, – įsitikinęs S. Paulauskas.
Branduolinę energetiką jis siūlo uždrausti kuo anksčiau, kad nestabdytų pažangios atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtros.
Neliaupsinamas ir biokuras – auginant deginti skirtus augalus sekinamas dirvožemis, žemės ūkis okupuojamas gaminti energijai.
Saulės užtektų
Dar 2006 metais „Eurobarometro” tyrimo rezultatai rodo, jog Europos Sąjungos gyventojai, taip pat ir Lietuva, pasisako už dangaus energetiką. Skirtumas tik tas, kad lietuviams geidžiamiausia – vėjo energija, saulės yra antroje vietoje, o kitiems europiečiams – atvirkščiai.
Beje, S. Paulauskas atkreipia dėmesį, kad saulės Lietuvoje pakanka, mūsų šalis „laikosi” geriau ir už Kopenhagą, Londoną bei Gdanską, o šalys, kuriose yra šie miestai, aktyviai plėtoja saulės energetiką.
Vilniaus universiteto lektoriaus prof. habil. dr. Gyčio Juškos teigimu, net ir Norvegijoje, kur visai nedaug saulėtų dienų, individualūs namai dažnai turi saulės elementus. Taip yra todėl, kad šioje šalyje sudėtinga nutiesti tinklus.
Atsijungusių nuo bendro elektros tinklo yra ir Lietuvoje, pavyzdžiui, autonominę saulės-vėjo mikroelektrinę turi Lietuvos energetikos muziejus.
Pasak mokslininko, per vieną valandą Žemę pasiekia tiek saulės energijos, koks apytiksliai yra metinis viso pasaulio poreikis, taigi ištekliai – ne tik kad neteršiantys gamtos, bet ir neriboti. Bėda esanti tik ta, kad kol kas saulės energetika dėl savo technologijų yra gana brangi, tačiau iki 2020 metų jos ir įprastinės energijos kainos turėtų susilyginti.
Tiesa, anot S. Paulausko, panašu, kad ir mūsų valdžia argumentus išgirdo – rugpjūtį aplinkos ministro įsakymu buvo sudaryta speciali komisija atsinaujinančių ir alternatyvių energijos išteklių būklei ir platesnėms panaudojimo galimybėms išnagrinėti. Vienas iš galimų siūlymų – vartotojams, kurie siekia savo reikmėms įsirengti vėjo, saulės, geoterminį ar kitą atsinaujinantį energijos šaltinį, kompensuoti 50 proc. investicijų. Tam reikėtų perorientuoti ir Europos Sąjungos paramą.
