Šiuo metu prasidėjo svarstymai, kad nukritus žemės kainoms ir atpigus pagrindinėms statybinėms medžiagoms nekilnojamojo turto kainos turėtų kristi dar labiau.
Logiškai mąstant taip ir turėtų būti, jeigu šiuo metu būtų normalus naujų statybų kreditavimas, o būsto pirkėjai gautų kreditus protingomis palūkanomis. Tačiau šiuo metu visi parduodami būstai ar komercinės paskirties patalpos yra pastatytos pernai – tada, kai ir statybinės medžiagos, ir darbo jėga kainavo labai brangiai.
Nuo to lygio būstų kainos jau nukrito 20-30 proc. ir šiuo metu jie pardavinėjami beveik už savikainą. Reikia nepamiršti, kad į savikainą įeina ir bankinės palūkanos, kurios kasdien auga ir šiuo metu siekia 8-14 proc. Dar pigiau parduodant būstą nebeužtektų lėšų padengti kreditams ir sumokėti palūkanoms. Tai privestų įmones prie bankroto.
Ar verta tikėtis ateityje būstą įsigyti dar pigiau? Atsigavus ekonomikai ir išaugus vartojimui nauji „kvadratiniai metrai” staigiai neiškils, nes visi nekilnojamojo turto vystymo projektai yra sustabdyti. Reikės ruošti ir tvirtinti detaliuosius planus, projektuoti objektus, derinti ir gauti statybos leidimus, o tai užtrunka apie 1,5-2 metus. Statybos – dar apie metus. Per tą laiką pamažu bus parduoti anksčiau pastatyti būstai, tad žmonėms vėl teks pirkti jau ne pastatytą būstą matant jo visus pranašumus ir trūkumus, bet projekto stadijos arba tik prasidėjus statyboms.
Padidėjus vartojimui ir atsigavus ekonomikai, per tą laiką pabrangs darbo jėga, statybinės medžiagos, žemė. Be to, neaišku, kokiomis sąlygomis bankai kredituos nekilnojamojo turto projektų vystymo verslą. Vieną kartą nepasvertai surizikavę ir patyrę nuostolių, jie gali būti labai atsargūs ir padidinti palūkanų normas arba įvesti papildomus rizikos mokesčius, reikalauti papildomų garantijų iš projektų vystytojų. Visa tai atsilieps būsto kainai ir ji pasieks aukštesnį lygį negu fiksuojamas dabar.
Gyvename Europos Sąjungoje ir nekilnojamojo turto kainos anksčiau ar vėliau pasieks senųjų bendrijos valstybių lygį. Laikas nėra investuotojų ar pirkėjų sąjungininkas. Infliacija kasmet mažina lito perkamąją galią apie 10 procentų ir po 3 metų už tą patį litų kiekį galėsime nusipirkti apie 30 proc. mažiau.
Jokiu būdu negalime pasitikėti bankų analitikais. Jie tikrai dirba ne Lietuvos gyventojų ar nekilnojamojo turto projekto vystytojų, o bankų ir jų savininkų naudai. Juk dar ketvertą metų atgal bankų analitikai Lietuvos gyventojus ragino skolintis teigdami, kad visas pasaulis gyvena iš skolintų lėšų, o lietuviai per daug konservatyvūs. Tarp bankų išaugo konkurencija dėl kiekvieno kliento, nebuvo giliai analizuojamos žmogaus galimybės grąžinti paskolą. Tai sukėlė didžiulę nekilnojamojo turto paklausą, sukėlusią statybinių medžiagų, kuro ir darbo jėgos kainas. O tai ir išpūtė nekilnojamojo turto kainas.
Dabar bankai atsakomybės kratosi ir visą rizikos naštą turi nešti verslas bei pirkėjai. O ir Lietuvos bankas nepripažįsta, kad netinkamai reguliavo komercinių bankų veiklą, o tai prisidėjo prie šios krizės masto didinimo.
Mažos palūkanos ir nevaržomas kreditų gavimas būstui pirkti jau praeityje, nors poreikis būstui išliko toks pats. Tad vis daugiau gyventojų, nesugebantys įsigyti savo būsto, bus priversti jį nuomotis iš nekilnojamojo turto vystytojų, nes į socialinį būstą gali pretenduoti ne kiekvienas. Tad artėjame prie Europos Sąjungos vidurkio, kai nuosavą būstą turi tik šiek tiek daugiau nei 40 proc. gyventojų.
