Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorės Dalios Bardauskienės teigimu, chaotiška miestų plėtra pastaruoju metu tapo savotišku mūšio lauku, kuriame – ir architektai, ir miestų plėtotojai, ir valstybės žinybos, aplinkos sergėtojai, visuomenės atstovai. Nors šiandien Lietuvoje jau garsiai kalbama apie miestų, pirmiausia didžiųjų, nekoordinuotą urbanistinę plėtrą – miestų „išskydimą”, priklausomybę nuo vis brangesnių energetinių išteklių, reikia pripažinti, kad iki šiolei valstybė neturi pagrindinio įrankio – urbanistinės politikos ir teisinių finansinių priemonių, kurios užtikrintų darnią plėtrą.
Apmaudu, bet iki šiol neturime ir aiškaus urbanistikos specialisto apibrėžimo. Skaičiuodami 19-uosius nepriklausomybės metus ir toliau skaičiuojame nepadarytus darbus, problemas, ieškome kaltų, plėtrai priešpriešiname saugojimą, supriešiname verslą, valdžią, nevyriausybininkus. Lengviau surasti su kuo kovoti, nei žinoti, už ką kovoji.
Augančios rinkos ir demokratijos sąlygomis plėtra daugiausia vyko ir tebevyksta privataus verslo ir gyventojų iniciatyva. Ir tai normalu, nes išsivysčiusios rinkos šalyse apie 80 proc. investicijų į plėtrą – privačios, o savivaldybės išteklius viešajai infrastruktūrai vystyti konsolidavo sunkiai, dažnai neracionaliai, nes iki šiol neturi bendrųjų planų. Daugiausia dėmesio buvo skiriama taškiniam privataus sklypo detaliųjų planų rengimui, todėl šiandien pasigendame bendro gražaus miestų ir priemiesčių vaizdo, viešosios infrastruktūros bei viešųjų erdvių, kurios suteiktų visavertę gyvenimo kokybę.
Be abejo, šiame etape neapsieita ir be statybinio broko, kuris gana nesunkiai pastebimas, sukelia neigiamų emocijų ir nekyla abejonių, kad jis turi būti pašalintas. Tačiau gerokai sunkiau pastebėti broką urbanistinio planavimo sprendimuose, neapibrėžtuose architektūros ir urbanistikos veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, nors būtent jie ir kuria ilgalaikes mūsų visų veiklos neigiamas pasekmes socialinėje, ekonominėje ir aplinkosauginėje srityse.
Pernai prie Vyriausybės sudaryta darbo grupė urbanistikos problemoms spręsti. Lietuvos savivaldybių asociacijos, LNTPA, Aplinkos ministerijos, savivaldybių ir valstybės institucijų specialistai, mokslininkai iš Vilniaus Gedimino technikos, Kauno technologijos, Vilniaus universitetų, visuomeninių organizacijų pasiūlė suformuoti valstybės urbanistinę politiką, sustiprinti už teritorijų planavimą ir urbanistinę plėtrą atsakingą instituciją, pertvarkyti teritorijų planavimo ir įgyvendinimo sistemą, apibrėžti viešąjį interesą teritorijų planavime, užtikrinti viešosios infrastruktūros statybą, tobulinti viešąjį procesą. Tarp pasiūlymų Vyriausybei išskirtinis dėmesys skiriamas urbanistikos mokslo, švietimo ir specialistų kvalifikacijos kėlimui.
Iškelta būtinybė tiksliau apibrėžti urbanisto specialybę, šios srities mokslą ir studijas, tuo atveriant kelią normaliai šių disciplinų raidai, adekvačiai ES šalyse, kuriose diegiami darniosios plėtros principai.
Darbo grupės teigimu, šiandien Lietuvoje nerengiami urbanistai architektai ir inžinieriai, urbanistikos srities mokslininkai. Dabar šie specialistai ugdomi architektūros ir skulptūros bei menotyros krypties mokslo srityje. Būdami menotyros krypties specialistai, jie priversti spręsti daug platesnius, klausimus, apimančius ne vien meniškuosius, architektūrinius sprendimus, bet ir ekonominius, inžinerinius. Nuo jų kvalifikacijos labai priklauso, kokie bus Lietuvos miestai – „išskydę” į pakraščius su chaotiškos plėtros elementais ar kompaktiški, pritaikyti žmogaus poreikiams ir galimybėms.
Nors niekas neabejoja, kad miestų ir miestelių teritorijos yra trimatės sistemos, kurios vizualiai suvokiamos gyventojų, o vaizdas, jo estetinės kokybės yra svarbios formuojant visuomenės dvasines, kultūrines vertybes, techniškosios kokybės – transportas, inžinerija, aplinkosauga, ekonomika, socialiniai klausimai – yra tai, be ko grožis ir darna tampa tik gražiu, bet neįgyvendintu projektu.
Darbo grupės narės D. Bardauskienės teigimu, šiuolaikines reikmes atitinkančio urbanisto programos kol kas neturime. Tai, kad teisės aktuose nėra apibrėžta urbanisto sąvoka, taip pat sudaro prielaidas įvairioms interpretacijoms. Nors plėtra vyksta jau ne vienus metus, tačiau tik 2006-aisiais atsirado sąvoka, kas yra teritorijų planavimo specialistas – aukštąjį išsilavinimą ir atitinkamą kvalifikaciją turintis asmuo, vadovaujantis teritorijų planavimo dokumento rengimui ar jį rengiantis. Šiek tiek plačiau urbanistika apibrėžta Architektūros įstatyme.
Ekspertų grupės nuomone, rengiant urbanistus nereikėtų brangiai kainuojančios reformos. Būtų galima panaudoti dabartinį aukštųjų mokyklų mokslinį potencialą kompleksiškai sujungiant ir integruojant urbanistiką į tokias specialybes kaip architektūra, miestų inžinerija, kraštotvarka, ekonomika, transportas ir kitos, be kurių sunku įsivaizduoti darnią miestų plėtrą.
Miesto plėtra – ne vieno namo statyba, netgi ne vieno kvartalo. Dėl to ir atsakomybė tenka didesniam skaičiui profesionalų. Miestas – organizmas, kurio būklė priklauso nuo darniai veikiančių viešųjų institucijų, specialistų kvalifikacijos ir visuomenės švietimo. Planuojant miesto plėtrą kiekvienas specialistas – ekonomistas, inžinierius, architektas, kraštovaizdžio, kultūros paveldo ar kitas – turi įnešti savo indėlį.
Pagal tarptautinę patirtį urbanistika yra ir integruotas mokslas, ir profesija. Todėl urbanisto, sujungiančio projektavimą, daugiadisciplininį mokslą, meną ir viešąją vadybą, vaidmuo yra neabejotinai svarbus, nuo jo priklausys, kokioje aplinkoje gyvensime – skatinančioje civilizuotą plėtrą ar ją ribojančioje.
