Baldų gamyba - ir hobis, ir būdas sutaupyti

Užsukę į specifinę baldų apdailos detelėmis (furnitūra) prekiaujančią parduotuvę nustebsite, kiek daug čia pirkėjų. Tarp stalių dirbtuvių vadybininkų, perkančių glėbiais, čia nuolat pamatysi ir eilinių žmonių, kuriems pasigaminti baldą – ir hobis, ir – retas sutapimas – būdas sutaupyti. Kaip tik toks vienas prityręs baldų sau gamintojas "Tavo namų" skaitytojams atskleis savo nedideles paslaptis. Net jei netapsite baldininku, jo patartas pajėgsite pasigaminti bent lentynėlę ar suremontuoti rimtą baldą.

Neseniai nusipirkome butą vadinamajame "chruščioviniame" name ir susidūrėme su problema – kaip 5,2 m2 pločio virtuvėje sutalpinti visus būtiniausius daiktus, kai vien šaldytuvas užima kone trečdalį virtuvės?

Apibėgau visas Kauno baldų parduotuves, tačiau nė vienos jų siūlyti standartiniai baldai netilpo į "chruščiovo" virtuvę. Padėti apsiėmė baldus pagal užsakymą gaminančios įmonės specialistai, tačiau suskaičiavo tokią kainą, kad net aiktelėjau. Apžiūrėjęs jų turtingesniesiems pagamintas spinteles įsitikinau, kad nuo fabrikinių baldų jos skiriasi tik dydžiu. Tad už ką mokėti kone dvigubą kainą?

Nusiminęs baldų parduotuvėje prekes apžiūrėjau kitomis akimis. Velniai griebtų, nieko sudėtingo! Tiek mažutė virtuvės spintelė, tiek drabužių spinta suleista iš keturių plokščių, dvejų durų, na dar būna lentyna ir gale prikaltas kartonas. Skiriasi tik dydžiai. Pažvelkit patys – visų baldų pagrindinė medžiaga – 18 mm storio iš abiejų pusių laminuota baldinė pjuvenų plokštė. Seniai užmiršta gryno medžio baldų era, iš tokio šiandien gaminami baldai tik turtingiesiems. Na o masiniam vartotojui – baldai iš plokštės. Mat, priešingai nei teigia "žinovai", savybėmis bei išvaizda plokštė lenkia gryną medį.

Pažįstamo baldininko Gvido pasiklausiau – gal sujungiant baldų detales iš plokštės būtina turėti dirbtuves, stakles, gal reikia įsigyti kokių nors specifinių brangių įrankių?

– Būtina turėti atsuktuvą ir... lygintuvą, – juokėsi specialistas ir matydamas mano kvailai mirksintį veidą paaiškino. – Būtinai reikia žmonos "proso".

Tada juokiausi, o dabar pats teigiu – gaminant baldą namie lygintuvu padaroma pusė darbo. Tiesa, vien lygintuvo mažoka. Jei nutarsit retkarčiais pasigaminti lentyną ar spintelę, reikės daugiau įrankių, tačiau pirma nuspręskime, ar jums apsimoka gamintis baldus.

Ne vienas save nagingu laikantis vyras, išgirdęs, kad pusę parduotuvėje esančio baldo kainos sudaro jo surinkimo kaina, susižavi idėja perpus pigiau gamintis baldus. Tačiau jei domina tik galimybė sutaupyti, o pats procesas knebinėtis prie naujo baldo džiaugsmo neteikia, užmirškite šią idėją. Nes gaminant pirmuosius baldus sugaištama begalė laiko jau prie projekto. O ir triūsdamas pradedantysis kiekvieną operaciją atlieka kelis kartus ilgiau už prityrusį baldžių. Tai dar ne viskas. Stokojant patirties, vienų baldų dalių lieka, kitų pritrūksta, teks neplanuotai skubėti į dirbtuves bei parduotuves. Lyg to būtų maža! Pradedančiajam sunku išvengti klaidų – prigręžiama per daug skylių ten, kur – galop paaiškėja – jų visai nereikėjo.

Tikėtina, kad dauguma šio žurnalo skaitytojų nėra baltarankiai ir turi pagrindinius darbo įgūdžius. Gaila, tačiau to maža. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar tokiam pomėgiui tinkamai išvystytas mąstymas ir vaizduotė. Užsukite į artimiausią baldų parduotuvę arba pasirinkite namie stovintį ne itin sudėtingą baldą. Lovas, sekcijas, spintas slankiojančiomis durimis palikime ateičiai. Taburetės, kiti gaminiai, kuriuose yra tekintų ar frezuotų detalių, minkštieji baldai taip pat netiks. Pasirinkite virtuvės ar vonios spintelę, knygų lentyną ar batų dėžę. Jei manote, kad apžiūrėję iš visų pusių gaminį suvokiate tokio baldo konstrukciją ir galėtumėte ant popieriaus nusipiešti jos atskiras dalis bei suskaičiuoti matmenis, galime kalbėtis toliau.

Kaip tiksliai nusibraižyti baldo detalių brėžinį, pakalbėsime kitame žurnalo numeryje. Pradžiai jums svarbiau aplankyti artimiausią furnitūros parduotuvę. Pirma, tokioje pats pamatysite, ką siūlo rinka – kokių galima nusipirkti rankenėlių, lankstų, sraigtų ir t. t. Antra, furnitūros pardavėjas, be abejo, jums patars, kur yra gerą vardą turinčios stalių dirbtuvės, pjaunančios baldinę plokštę. Atėjo laikas pirmajai nedidelei paslapčiai – šimtai mažų baldų gamybos įmonių neturi plokščių pjaustymo staklių. Radę klientą, smulkūs baldininkai pasidaro brėžinį ir baldų detales užsako plokščių pjovimo dirbtuvėse. Užsukite į jas. Dirbtuvių kontoros darbuotojai visada parodys plokščių pavyzdžius (galimas spalvas), paaiškins, kas kiek kainuoja.

Specialiai šiai publikacijai nusipirkau dekoratyvinį viduramžių sistemos termometrą, kuriam nutariau pagaminti pakabinamą lentynėlę iš dviejų baldinės plokštės gabaliukų. Parduotuvėje tinkamos lentynėlės nė su žiburiu nerasčiau, na o nestandartinius baldus gaminančios įmonėlės dizaineris paprašė 20 litų. Kaip iš pažįstamo...

Plokščių pjovimo dirbtuvėse meistras 30 cm ir 9 cm ilgio plokštės atraižas atpjovė per penkias minutes ir pinigų neėmė. Paaiškino, kad jei būtų vasara, paprašytų... poros litų. Furnitūros parduotuvėje pirkau metrą plokštės kraštų laminavimo juostelės. Kainavo net 20 centų!

Namie įsijungęs lygintuvą juosteles priklijavau ant detalių kraštų. Technologija ne sudėtingesnė nei lyginti kelnes – smarkiai įkaitintu lygintuvu (geriau ne žmonos mylimiausiu, o uošvės, nes kaitrusis veidrodinis paviršius gali kiek apsibraižyti) juostelė prispaudžiama prie plokštės ir paliekama ataušti. Juostelė yra keliais milimetrais platesnė už plokštę, tad antroji operacija – apipjauti jos kraštus. Tam tinka bet koks aštrus peilis (su sąlyga, kad jo geležtė nelanksti). Mat paprasto plieninio peilio geležtė pjaudama išlinksta ir ima rėžti pačią plokštę. Juostelei apipjauti aš turguje specialiai nusipirkau mažųjų obliavimo staklių geležtę, o kol tokios neturėjau, naudojau masyvų paprasto išardyto rankinio obliaus peilį.

Paskutinė operacija – smulkaus švitrinio popieriaus gabalėliu brūkštelėti per apipjautos juostelės kantus. Darbas pasiseks idealiai, jei popierių uždėsite ant trinkelės (tinka bet kokia, o iš bėdos – net degtukų dėžutė) ir per apipjautus kraštus brauksite 45 laipsnių kapu, kad švitras tik vos liestų pačią plokštės krašto liniją.

Jei patikėjote savo jėgomis, furnitūros parduotuvėje nusipirkite porą metrų laminavimo juostelės, o iš plokštės pjovimo dirbtuvių parsivežkite kelis mažus plokštės gabaliukus. Pjovėjai paprastai turi kalnus atliekų, kurių negaili, nes jomis kūrena. Jei jums patiks ir seksis laminuoti detalių kraštus, tikriausiai lauksite kito "Tavo namų" numerio, kuriame papasakosime, kaip sujungti detales iš plokštės sraigtais, kaip prisukti lankstus ir stalčių bėgelius.

Na o man beliko, išgręžus porą skylių, detales sujungti baldiniais sraigtais, kuriuos staliai vadina "konformatais". Štai ir 20 centų kainavęs padėklas termometrui baigtas.