Franke

Lempų tipai ir apšvietimas

Lempų tipai ir apšvietimas

Šiuolaikiniuose šviesos įtaisuose naudojami įvairūs kaitinamieji ir dujų išlydžio šviesos šaltiniai bei šviesos diodai. Kaitinamosios lempos. Kaitinamosios lempos spinduliavimo šaltinis – iš volframo vielos pagamintas kaitinamasis siūlas, tekančios per jį srovės įkaitintas iki 2100÷2800°C temperatūros. Taip smarkiai įkaitusi volframo viela deguonies aplinkoje tuoj pat sudegtų. Todėl kolboje sudaromas vakuumas (lempose iki 25W galios) arba ji pripildoma inertinių dujų ir azoto mišinio ( galingesnėse lempose ).

Šios lempos privalumai:

1) platus jų vardinių galių ir įtampų diapazonas;
2) patvaresnė, kai reikia dažniau junginėti;
3) užsidega tuoj pat tik ją įjungus;
4) nereikia uždegimo įtaisų ir stabilizatorių, kurie būtini išlydžio šviesos šaltiniams.

Trūkumai:

1) mažas šviesos efektyvumas;
2) trumpas vidutinis veikimo laikas;
3) labai jautri maitinimo įtampos lygiui.

Halogeninės lempos. Halogeninės elektros lempos kolbos viduje yra halogenas. Volframo dalelės, išlekiančios iš kaitinamojo siūlo, susijungia su halogenu ir nenusėda ant kolbos. Išsilaiko lakus volframo su halogenu junginys, o jeigu jis atsiranda visai arti kaitinamojo siūlo, tai veikiant aukštai temperatūrai, vėl suskyla į volframą ir halogeną. Tada volframo dalelės gali nusėsti ant kaitinamojo siūlo, o jei nutolsta, tai visas ciklas kartojasi. Halogeninės lempos veikimo laikas nėra neribotas, nes šiek tiek volframo nusėda ant kolbos paviršiaus, be to, volframas nebūtinai grįžta į siūlo susiaurėjimo vietas, iš kurių intensyviausiai sublimuoja. Liuminescencinės lempos. Liuminescencinė lempa – tai žemo slėgio gyvsidabrio garų lempa. Ji
pripildyta apie 1Pa slėgio gyvsidabrio garų, kuriuose vyksta elektros išlydis. Tarp elektrodų, esančių stikliniame lempos vamzdyje, yra įtampa, teka srovė, juda krūviai, susidurdami su gyvsidabrio atomais. Vidinis stiklinio vamzdžio paviršius padengiamas liuminoforu, kurio dalelės, sužadintos ultravioletinės spinduliuotės, skleidžia mažesnės energijos ir didesnio bangos ilgio – regimąją spinduliuotę.

Parenkant cheminę liuminoforo sudėtį, gaunama pageidaujama liuminescencinės lempos šviesos spalva: dieninė, balta, švelniai balta, apelsininė, žalsva. Išlydžiui dujose būdinga tai, kad didėjant srovei, mažėja įtampa, reikalinga išlydžiui palaikyti, kitaip tariant, krinta įtampa lempoje. Jei dėl kurios nors priežasties tekanti srovė padidėtų, tai ji imtų didėti kaskart labiau, nes tolydžio vis didėtų maitinimo įtampos perteklius, palyginti su įtampos kritimu lempoje. Kyla grėsmė lempą visiškai sugadinti. Norint to išvengti, išlydžio lempa prijungiama prie elektros tinklo ne tiesiogiai, bet nuosekliai per elementą stabilizatorių arba sudėtingą sistemą, ribojančią srovės dydį. Palyginti su kitomis lempomis, išlydžio lanko temperatūra liuminescencinėje lempoje yra labai žema ir todėl paprastosios liuminescencinės lempos šviesos srautas labai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Kiekviena išlydžio lempa, maitinama 50Hz dažnio srove, blyksteli ir prigęsta 100 kartų per sekundę.

Toks šviesos pulsavimas plika akimi nepastebimas, bet regai turi įtakos, net gali būti nelaimingų atsitikimų priežastis. Gyvsidabrio lempos. Gyvsidabrio lempa aukšto slėgio. Joje elektros išlydis vyksta gyvsidabrio garuose, kurių slėgis apie 1 MPa, o temperatūra 600÷750°C. Elektronų susidūrimų su gyvsidabrio atomais energija čia mažesnė negu liuminescencinėje lempoje, o išlydis yra ne tik ultravioletinės, bet ir regimosios spinduliuotės šaltinis. Vis dėlto gyvsidabrio lempos kolba padengta liuminoforu, kad pataisytų šviesos spalvą, kuri be jo būtų melsva. Liuminoforas pagerina gyvsidabrio lempos šviesos spalvą, bet negaunama balta spalva kaip liuminescencinėje lempoje. Šviesos spektre trūksta spinduliavimo, kurio bangos ilgis atitiktų kai kurias spalvas, ypač raudoną. Ši trūkumą švelnina gyvsidabrio lempos su liuminoforu, kurio sudėtyje yra europio.

Gyvsidabrio lempos atmaina yra kaitinamoji gyvsidabrio lempa, kurioje stabilizatorių atstoja kaitinamasis siūlas, sujungtas su degikliu. Jos šviesos spalva geresnė, nes kaitinamasis siūlas suteikia raudonumo, kurio trūksta spinduliuojant degikliui, o dėl degiklio šiluminio inertiškumo šviesa pulsuoja daug silpniau. Metalų halogeninės lempos. Metalų halogeninė lempa – tai aukšto slėgio, plataus spinduliavimo spektro gyvsidabrio lempa, kurios degiklyje, be gyvsidabrio ir argono, esama dar daug kitų metalų. Jie įvedami halogenidų, apskritai jodidų, pavidalu. Halogenai yra elektriškai neigiami, t.y. lengvai sugeria laisvuosius elektronus ir tai trukdo lempai užsidegti.

Paplitusios ir metalų halogeninės lempos be liuminoforo su dienos šviesai artimu spektru, joms šviečiant galima tobulai skirti spalvas. Žemo slėgio natrio lempos. Žemo slėgio natrio lempoje vyksta išlydis natrio garuose, kurių slėgis apie 1Pa, o temperatūra apie 300°C. Lempa skleidžia gelsvą, apelsininę, dienos spalvos šviesą, į kurią akis reaguoja labai jautriai, ir todėl pasižymi rekordiniu šviesos efektyvumu. Lempa
turi ir rimtų trūkumų: šalta lempa pasiekia maksimalų šviesos srautą vidutiniškai praėjus 10 min. po įjungimo, o vienos spalvos šviesa netiksliai atkuria daiktų spalvas. Aukšto slėgio natrio lempos. Aukšto slėgio natrio lempoje vyksta išlydis natrio garuose, kurių slėgis 104÷105 Pa ir temperatūra apie 750°C. Natris įvedamas į degiklį amalgamato arba lydinio su gyvsidabriu pavidalu.

Jung

Kiti temos straipsniai

Rehau
Moderni izoliacija
GF bankas

Gfbankas.lt

GF BANKAS paskolos internetu!

Baltparma

Baltparma.lt

Baltparma - blokeliai ir kitos statybinės medžiagos

Ruukki

Ruukkistogas.lt

Plieninė stogo danga, lietvamzdžiai

Deinavos baldai

Deinavosbaldai.lt

Deinavosbaldai.lt - baldai internetu