Jei gyventojams toliau bus paliekama galutinio sprendimo teisė renovacijos procese, šalyje taip ir nepajudės daugiabučių namų modernizacija.
Taip mano Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Vytautas Martinaitis.
Esą butų savininkai energetiškai netvarkinguose namuose turi būti įpareigoti susitvarkyti savo pastatus, tačiau jiems turi būti pasiūlytas daugiau nei vienas modelis, kaip tą padaryti.
„Reikia atsisakyti galimybės tik butų savininkams spręsti šitą problemą“, – sako V. Martinaitis, paaiškinantis, jog sprendimo teisė turi būti suteikta ir savivaldai.
Esą, jei įstatymai būtų pakeisti taip, kad gyventojai yra įpareigojami susitvarkyti energetiškai netvarkingus namus, renovacijos procesas pajudėtų.
„Valstybėje turi atsirasti subjektas, kuris tuo rūpintųsi. Ar šiandien yra subjektas, kuriam skauda galvą dėl didelio energijos suvartojimo pastatuose? Tikrai ne. BUPA (Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra), kaip žinote, atlieka visai kitas funkcijas, savivaldybės lyg ir formaliai atsakingos už pastatų parką savo teritorijoje, bet kai tik reikia ką nors konkrečiai daryti, tai bendrija ar namo administratorius su gyventojais turi priimti sprendimą. O kai šito sprendimo nėra, niekas negali jų priversti to daryti“, – antrina Kauno technologijos universiteto šilumos ir atomo energetikos katedros docentas Valdas Lukoševičius.
Anot V. Lukoševičiaus, toks subjektas galėtų veikti kiekvienoje savivaldybėje ir turėtų rūpintis, kokį renovacijos modelį yra geriausia parinkti konkretaus namo atveju.
„Yra krūva pastatų, kur valstybės išlaidos tiek dideles – kur brangi šiluma ir prasti namai – kad vien iš valstybės sutaupytų lėšų būtų galima padaryti renovaciją, – vieną iš galimų renovacijos modelių siūlo jis. – Šiandien kodėl nevyksta renovacija? Žmonės nepasitiki šituo procesu, nepajėgūs jį administruoti, negali finansiškai prisiimti reikalingą riziką, užstatyti būstą, kreditą paimti ir taip toliau. Tai įvertinant tai, kas šiandien stabdo procesus galimą sukurti tris – keturis modelius, kuriuos lygiagrečiai galima būtų taikyti atskiriems namams pagal jų situaciją.“
Mokslininkai įsitikinę, kad prie renovacijos proceso stagnavimo prisideda ir kompensacijų už šildymą politika, kai gyventojai, gaunantys kompensacijas, balsuoja prieš renovaciją. Todėl turi būti siūloma rinktis: ar kompensacijos už šildymą, ar teisė priimant sprendimą dėl renovacijos.
„Dabartinė sistema kviečia: gal jūs kartais norėtumėte renovuoti, mes turime štai tokius skaičiukus. Ne, turi būti valstybės aktyvioji pozicija ir turi būti ieškoma privalomųjų sprendimų kartu su finansine parama“, – dėsto V. Martinaitis.
Be to, pasak jo, yra ir kita grupė žmonių, kurie įsitikinę, kad jiems renovuoti namą neapsimoka, nes tai ne tik brangiai kainuos, bet ir renovacijos naudos nėra kam palikti. V. Martinaitis įsitikinęs, kad tokiais atvejais savivaldybė galėtų pasiūlyti gyventojams iš jų supirkti butus mainais už buto išlaikymą ir komunalinių paslaugų apmokėjimą iki gyvos galvos – taip galėtų būti kuriama socialinio būsto bazė.
„Bet kai tik jūs šitą pradėsite kalbėti, tai atsiras ir anūkai, giminės ir taip toliau“, – sako jis.
V. Lukoševičius antrina, kad vien valstybės paramos didinimas renovacijos proceso nepaskatins ir tam reikia kompleksinių sprendimų. Jis primena, kad tai įrodo renovacijos procesas probleminėse savivaldybėse, kur valstybės dotacijos gali siekti iki 85 proc. projekto vertės, tačiau net ir esant tokiam finansavimui dalis žmonių boikotuoja arba priešinasi renovacijai.
„Tai yra tiesiog neišsprendžiamas dalykas, jeigu mes toliau tokiais principais stengsimės daryti renovaciją“, – sako V. Lukoševičius.
Mokslininko manymu, pastatams turi būti nustatytos privalomos minimalios pastato energetinio suvartojimo kategorijos, o jei pastatas neatitinka reikalaujamos kategorijos, jis turėtų būti perkeltas į prievolinės renovacijos kategoriją ir renovuojamas.
Erika Fuks
