Lobio paieškos, grumtynės su kamine įsikūrusiomis širšėmis ir suodinas veidas – tokius išbandymus patiria Kaune likę keli kaminkrėčiai.
Valyti kaminus rizikuodami gyvybe imasi ir patys miestiečiai.
Ruduo – metas valyti židinių ir krosnių kaminus. Tačiau kauniečiai skundžiasi, kad šiomis dienomis prisišaukti kaminkrėtį – neįmanoma. Tenka ilgai ieškoti šios profesijos žmonių, o radus laukti savaičių savaites.
Pasirodo, kaminkrėčių profesija šalyje nyksta. Kaune jų tėra keli. Vieni kaminkrėčiai šį iš šono žiūrint romantišką darbą apleidžia taupydami sveikatą, kiti – bijodami traumų.
Egidijus Kurlianskas puikiai pažįsta Kauno stogus ir kaminus. Jis yra pirmasis oficialus tradicinės kaminkrėtystės atstovas Lietuvoje, turintis tautinio paveldo sertifikatą.
Tęsia prosenelio darbą
Trisdešimtmetis vyras jau septynerius metus šiltuoju sezonu daugiau laiko praleidžia ant stogų nei ant žemės.
Baigęs vidurinę mokyklą, įgijęs krosnininko kvalifikaciją, vyras nusprendė, kad reikia tęsti giminės profesiją.
„Norėjau tęsti prosenelio Kazimiero Šimaičio darbą. Jis, tapęs karo belaisviu, trejus metus praleido Vokietijoje ir Austrijoje. Ten išmoko vokiško tipo krosnių mūrijimo paslapčių, perėmė šimtmečiais kauptą Vakarų Europos krosnininkų ir kaminkrėčių patirtį”, – pasakojo E. Kurlianskas.
Grįžęs į Lietuvą, K.Šimaitis sugebėdavo sumūryti tokias krosnis, kurios likdavo šiltos iki trijų parų. E. Kurlianskas sakė žinąs, jog tokių jo prosenelio krosnių dar yra išlikę Pasvalio rajone ir Klaipėdoje.
Kauno stogai patinka
Perimti patirties iš prosenelio E. Kurlianskas nespėjo. Tačiau rado kitą patyrusį mokytoją, dirbo pas jį pameistriu. Pastaruosius kelerius metus kaminus valo ir taiso jau savarankiškai.
„Kaminkrėtystė man įdomi. Mėgstu šį darbą, domiuosi naujienomis ir istorija, todėl dirbti nesunku. Tačiau šis darbas tikrai ne kiekvienam. Greičiausiai kaminkrėčiu reikia gimti”, – šypsojosi jaunas vyras, dar spėjantis Vilniaus universitete studijuoti verslo vadybą.
Jauną profesionalą žmonės ir įmonės kviečia kaminus valyti visoje Lietuvoje.
„Kaune dirbu po kelias dienas per savaitę. Šio miesto kaminai bene tvarkingiausi visoje Lietuvoje. Kauniečiai vis dažniau ant stogų įrengia kopėčias, todėl čia dirbti patogiau ir lengviau nei kituose miestuose”, – tikino kaminkrėtys.
Gobšiems keršija išradingai
Vyras savo darbą labiausiai mėgsta dėl to, kad kasdien mato vis kitokius gražius vaizdus. Prie vieno kamino triūsia nuo pusvalandžio iki kelių valandų. Jei kaminai labai užsikimšę, tenka paplušėti ir pusdienį.
Kaminkrėtys pasakojo, kad iš kaminų ištraukia ne tik po kelis kibirus suodžių, bet randa ir įvairių daiktų.
Nuo seno žinomas vienas prietaras. Namų šeimininkams su kaminkrėčiais pyktis ar nesumokėti už darbą nevalia. Mat šie gali atkeršyti, kaminuose palikti švilpukais virstančius vamzdelius ar nuo vėjo bei traukos skimbčiojančius raktų ryšulius.
Daiktai, lyg nelabosios dvasios, neduoda ramybės namų šeimininkams, todėl jie būna priversti vėl kviesti kaminkrėtį, kad šis už dosnų atlygį išvaduotų nuo „naminukų”.
Kad šis prietaras pagrįstas, E. Kurlianskas yra įsitikinęs pats. Keliuose kaminuose jis yra radęs ankstesnių kaminkrėčių ar statybininkų paliktų įrankių.
Kaminkrėtys rado ir lobį
„Girdėjau, vienas kolega net rado lobį – senovinių monetų. Man iki šiol taip nepasisekė, bet vis tikiuosi. Daugiausia vilčių teikia Kauno senamiestis, kur gyveno daug turtingų žmonių”, – šypsojosi E. Kurlianskas.
Pavojingiausią nuotykį kaminkrėtys patyrė šią vasarą Kauno rajone, Garliavoje.
„Paskambinę žmonės maldavo kuo skubiau padėti. Iš židinio į kambarį pradėjo lįsti širšės”, – pasakojo E. Kurlianskas.
Širšių lizdą iš kamino kaminkrėčiui teko išstumti ilgu šepečiu. Skaudžių įsiutusių širšių įgėlimų išvengti pavyko.
Patikimiausias – šepetys
E. Kurliansko teigimu, kiekvienas kaminas yra savitas, kiekvienas darbas – naujas galvosūkis.
Kaminkrėtys naudoja nuo seno išlikusius įrankius.
„Per šimtmečius beveik niekas nepasikeitė. Paprastas ilgas kvadratinis ar apvalus šepetys, rankoje telpantis veidrodis ir keli kiti įrankiai – senos, tačiau iki šiol patogios darbo priemonės”, – sakė E. Kurlianskas.
Geriau dirbti padeda tik keli jau šiuolaikiniai išradimai – kaminų būklę galima įvertinti ne tik žvelgiant į veidrodį, bet ir pasitelkus vaizdo kameras, yra prietaisų anglies dvideginio koncentracijai nustatyti ir patobulėję cheminiai preparatai.
„Darbas man patinka dar ir todėl, kad valydamas kaminus kasdien prisidedu prie to, kad Lietuvos oras ir aplinka būtų švaresnė. Apie būtinybę valyti kaminus visada kalu ir savo klientams. Tada ne tik aplinka švaresnė, bet ir patys žmonės saugesni, nes daug gaisrų kyla dėl netvarkingų ir nešvarių kaminų”, – sakė profesionalus kaminkrėtys.
Amato neromantizuoja
E. Kurlianskas – vienas iš nedaugelio žmonių, puoselėjančių kaminkrėtystės amatą ir jame įžvelgiančių romantiką. Vyresni kauniečiai kaminkrėčiai šią profesiją jau apleido arba rengiasi išeiti į pensiją.
„Tai – bjaurus darbas”, – sakė daugelį metų kaminus valantis ir jų įdėklus įrenginėjantis Raimundas Augustis.
Vyro tvirtinimu, kaminkrėtystė – sveikatai, o kartais ir gyvybei pavojinga profesija.
„Žmonės moka tūkstančius už naujus stogus, bet ne visi įrengia ir kopėčias, nepagalvoja, kad ateityje, norint kaminą išvalyti, savo kailiu teks rizikuoti kaminkrėčiui”, – sakė R. Augustis.
Vyras pasakojo, kad ant stogų keberiojasi kaip išmano, prisitaikydamas prie situacijos. Atsidūrus ant pastato prisirišti prie kokios nors konstrukcijos dažnai nepavyksta, telieka pasitikėti savimi balansuojant ant kopėčių.
„Pavojingiausia būna žiemą ar po lietaus”, – neslėpė kaunietis. Vyras vis rečiau imasi kartis ant stogų, nors jo paslaugų kiekvieną dieną prašo po kelis kauniečius.
Darbas kenkia sveikatai
Kitas kaunietis kaminkrėtys Rimas Ramanauskas pritarė patyrusiam kolegai ir pridūrė, jog darbas kenkia ir sveikatai.
„Pavojingiausia, kai kaminas jau išvalytas ir reikia patikrinti, ar jis gerai traukia. Tada į viršų – tiesiai į veidą šauna suodžių, dervų likučiai”, – sakė R. Ramanauskas.
Norėdami apsisaugoti nuo suodžių, kaminkrėčiai bando dėvėti kaukes. Tačiau kai šalta ar lyja, jos trukdo dirbti, todėl žmonės priversti aukoti savo sveikatą.
„Ačiū Dievui, plaučiais dar nesiskundžiu. Tačiau valyti kaminų nebesiimu. Sveikata brangiau”, – sakė vyras.
Prašo ištepti suodžiais
Per savo darbo metus kauniečiai kaminkrėčiai yra susidūrę ne tik su pavojingais, bet ir linksmais nutikimais.
„Linksmiausia būna, kai po darbo keliauju namo. Vieni aplinkiniai, pamatę suodiną veidą ir rankas, iš netikėtumo žengia atatupsti. Kiti bando prisiliesti”, – juokėsi R. Augustis.
Prisiliesti prie kaminkrėčio nori tie, kurie žino seną prietarą – jei paliesi šios profesijos atstovo sagą arba jei kaminkrėtys išsuodins nosį, ranką, – laukia sėkmė.
Kaunietis sakė, kad, nepaisant šiuolaikinių cheminių prausiklių, suodinam po darbo tenka vaikščioti kelias dienas, kol juoduliai patys nusitrina.
Tačiau nešvarumai atneša ir naudos. Kai kurie žmonės, iš suodžių atspėję R. Augusčio profesiją, paprašo padėti, duoda darbo ir uždarbio.
Kaminą valo patys
Dalis kauniečių nė nebando naudotis kaminkrėčių paslaugomis, kaminus valosi patys.
„Pernai bandžiau ieškoti patikimo kaminkrėčio. Tačiau tai pasirodė sudėtinga. Šie žmonės labai užsiėmę, turi derintis prie jų grafiko, o ir kaina man buvo per didelė. Už kamino išvalymą paprašė 140 litų”, – sakė visą gyvenimą Žemuosiuose Šančiuose mediniame name gyvenanti Lina Jackonytė.
Moteris pasakojo, kad jos namą statė senelis ir pats rudenį visada lipdavo ant stogo valyti kamino. To jis išmokė Linos tėvą, o šis – dukterį.
„Brolis bijo aukščio. Todėl dabar pati valau kaminą tėvo paliktu šepečiu. Beje, pati ir malkas kapoju bei krosnį kūrenu”, – pasakojo bedarbė kaunietė.
Moteris kaminą valo du kartus per metus. Spalis – pats palankiausias metas atlikti šį darbą, todėl žadėjo vieną šio savaitgalio dieną paskirti kaminkrėtystei.
Pašnekovė tikino, kad patys kaminus valosi dauguma jos kaimynų ir pažįstamų.
Valo ir lupenos
Geriausia židinių, krosnių ir jų kaminų profilaktika yra jų valymas mažiausiai du kartus per metus. Būtina naudoti ir sausą, kokybišką kurą.
Galima įsigyti ir suodžių sudeginimo katalizatorių. Nepaisant, kokiu kuru kūrenami židiniai ar krosnys, šie milteliai išdegina ant kamino vidinių sienų ir dūmtraukyje susikaupusias dervas, suodžius, gerina degimo procesą, mažina nuodingų medžiagų išsiskyrimą, stabdo koroziją.
Žinoma ir liaudiškų kaminų valymo priemonių. Suodžių bus mažiau, jei kartais bus kūrenamos drebulinės malkos.
Į ugnį galima įmesti 0,5 kg bulvių lupenų. Iš jų išsiskiriantis krakmolas suodžiams neleidžia prilipti prie kamino.
Greičiau suodžiais ir dervomis užsiteršia stačiakampiai kaminai, nes nešvarumai pirmiausia kaupiasi kampuose.
Kaminkrėčių stinga ne tik Kaune
Darius Jokubauskas, Lietuvos nacionalinės židinių-dūmtraukių montuotojų asociacijos „Florianus” vadovas, teigia, kad kaminkrėčių profesija nyksta, jų tėra kelios dešimtys.
„Taip yra todėl, kad nesutvarkyta su kaminkrėtyste susijusi teisinė bazė. Kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Estijoje, jau nekalbant apie Vakarų Europos šalis, žmonės bei įmonės, turinčios židinius, krosnis, yra įpareigoti bent du kartus per metus samdyti kaminkrėčius.
Profilaktiškai valant kaminus, sumažėja gaisrų pavojus ir gamtos tarša. Nesilaikančiųjų šios tvarkos laukia nemažos piniginės baudos.
Pas mus tokių oficialių įstatymų nėra. Patys lietuviai dar nėra labai sąmoningi, daugelis kaminkrėčius samdo kartą per keletą metų. Todėl kaminkrėtystė merdi.
Asociacija šiuo metu rengia pasiūlymus valdžios institucijoms dėl privalomos kaminų priežiūros. Taip pat siekiame atgaivinti kaminkrėčio profesiją, kuri šalyje beveik išnyko 1940 – 1950 metais, kai imta diegti centralizuotas šildymo sistemas”, – teigia D. Jokubauskas.
