Centrinis šildymas įjungiamas, kai vidutinė oro temperatūra yra žemiau 10ºC tris paras iš eilės. Į radiatorius karštas vanduo patenka iš miesto šilumos tinklų per pastato šilumos punkte esančius įrenginius ir centrinio šildymo sistemos vamzdynus. Bet apie viską nuo pradžių…
Vandens ruošimas
Pirmiausiai vanduo iš termofikacinės elektrinės arba katilinės patenka į šilumos punktus. Tai – centralizuoto šilumos tiekimo sistemų mazgai, kuriuose šiluma ruošiama ir skirstoma vartotojams. Šilumos punktai pagal paskirtį ir įrengimo vietą būna centriniai (grupinės boilerinės) ir vietiniai (individualūs). Centriniai šilumos punktai tiekia šilumą pastatų grupei. Tai – pasenusios šildymo sistemos elementas. Jos yra neekonomiškos ir visoje Lietuvoje po truputį likviduojamos. Pavyzdžiui, sostinėje grupinių boilerinių jau neliko, rugpjūčio mėnesį buvo likviduota paskutinė.
Centriniai šilumos punktai keičiami į vietinius. Tai reiškia, kad kiekvieno daugiabučio rūsyje yra atskiras šilumos punktas, kuris leidžia gyventojams patiems reguliuoti šildymo rėžimą, karšto vandens temperatūrą ir nuspręsti, kada pradėti ir baigti šildymo sezoną.
Karštas vanduo, kurį tiksliau būtų vadinti termofikaciniu, šilumos punktuose ruošiamas tolesnei „kelionei”. Jis yra šiek tiek atvėsinamas, maišant su iš radiatorių grįžtančiu vandeniu, ir tada vėl vamzdžiais keliauja į mūsų radiatorius. Įšildo juos, o pastarieji patalpas.
Svarbu žinoti, kad termofikacinio vandens paskirtis yra ne tik pastatų šildymas, bet ir karšto vandens buitiniams reikalams ruošimas. Termofikacinis vanduo kaitina šalto vandentiekio vandenį, kurį po to naudojame jau kaip karštą. Pagal sanitarinius higieninius reikalavimus karšto vandens temperatūra negali būti žemesnė kaip 55ºC, kitaip karšto vandens sistemoje pradės veistis žmonių gyvybei pavojingos bakterijos. Norint sušildyti vandenį iki 55ºC, termofikacinio vandens temperatūra turi būti apie 70ºC (vanduo šiek tiek ataušta vamzdynuose, kol pasiekia vartotoją).
Kadangi karšto vandens ruošimui termofikacinio vandens temperatūra turi būti 70ºC, į radiatorius tiekiamo vandens temperatūra taip pat negali būti žemesnė. Todėl, esant teigiamai temperatūrai, šildymo sezono pradžioje ir pabaigoje, daugiabučių gyventojai skundžiasi patalpų peršildymu. Efektyvus sprendimas – individualių automatizuotų šilumos punktų įrengimas su nepriklausomu šildymo sistemų jungimu. Tai vienas iš būdų rekonstruoti pasenusią šildymo sistemą.
…galima sutaupyti iki 20% šilumos energijos
Automatizuotas šilumos punktų valdymas leidžia matuoti visus reikiamus namo ir aplinkos parametrus ir be žmogaus pagalbos parinkti racionalų ir taupų šiluminės energijos tiekimą. Ant lauko sienos esantis daviklis fiksuoja lauko oro temperatūrą ir pagal jo duomenis reguliuojama į radiatorius tiekiamo ir karšto vandens temperatūra. Be to, automatizuoti šilumos punktai apsaugo namų vidaus šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas nuo pažeidimų, svyruojant slėgiui termofikacinio vandens trasose. Tai labai svarbu senesnėms sistemoms, kurių šildymo vamzdynai susidėvėję.
Gyventojų pageidavimu, galima nustatyti temperatūros rėžimo grafikus: nakties metu sumažinti šildymą, atjungti karšto vandens cirkuliaciją ir pan.. Kvalifikuotai eksploatuojant automatizuotą šilumos punktą, galima sutaupyti iki 20% šilumos energijos.
Vienvamzdė ar dvivamzdė radiatorių sistema?
Iš šilumos punkto termofikacinis vanduo patenka į namo radiatorių sistemą. Lietuvoje eksploatuojamos vienvamzdės, dvivamzdės, kolektorinės ir individualios sistemos.
Didesnė dalis Lietuvos daugiabučių yra statyti sovietmečiu arba dar vėliau. Dažniausiai juose būna įrengta vienvamzdė radiatorių sistema. Termofikacinis vanduo vienu vamzdžiu pakyla iki viršutinio aukšto, dalį šilumos atiduodamas pakeliui sumontuotiems radiatoriams, o likusi šiluma paskirstoma, vandeniui tekant žemyn. Gyventojams, kurių namuose įrengta ši sistema, turbūt teko susidurti su įvairiomis problemomis: įvykus avarijai viename bute, atjungiama šiluma keliuose, ar net visame name; šildymas įjungiamas (išjungiamas) visam namui tuo pačiu metu; nėra galimybės reguliuoti patalpų temperatūros; netolygiai paskirstoma šiluma. Dėl šių priežasčių gyventojai ryžtasi vienvamzdę radiatorių sistemą keisti dvivamzde, kuri laikoma tobulesne – termofikacinis vanduo pakyla vienu vamzdžiu, o leidžiasi kitu. Tačiau, sistemos keitimas yra gana sudėtingas ir reikalauja nemažų investicijų, ypač – buto remontui po įrengimų pakeitimo.
Modernios sistemos
Naujos statybos namuose dažniausiai taikoma kolektorinė šildymo sistema. Jos veikimo principas: visi buto radiatoriai sujungiami tarpusavyje, o butas „prijungiamas” prie vieno stovo. Kiekvienas gyventojas įgyja daugiau savarankiškumo reguliuoti šilumą savo namuose ir, tuo pačiu, pinigus savo piniginėje. Nes visuose butuose įrengiami ventiliai, kuriais galima nustatyti norimą šilumos kiekį. Laiptinėje montuojami skaitikliai, kurie tiksliai apskaičiuoja, kiek šilumos energijos ir karšto vandens suvartojo buto šeimininkai. Taigi idealu, kai pasenusią vienvamzdę ar dvivamzdę radiatorių sistemą galima pakeisti kolektorine.
Sistema su individualiais šilumos reguliavimo ir karšto vandens ruošimo įrenginiais butuose kiek panaši į kolektorinę, nes gyventojai gali individualiai reguliuoti šildymą. Kiekviename bute įrengiamas šilumos punktas: tam reikia skirti papildomos erdvės, gal net visą patalpą. Į butą atvedami trys vamzdžiai: du šilumai ir vienas šaltam vandeniui. Kadangi karštas vanduo ruošiamas bute, jam nereikia cirkuliacinės linijos, dėl ko sumažėja šilumos nuostoliai. Dar vienas sistemos privalumas – galimybė vesti individualią apskaitą. Specialistai teigia, kad šią sistemą tikslinga diegti, rekonstruojant senos statybos daugiabučius didmiesčių centre ir senamiestyje.
Kiekvienas namo gyventojas mokės tik už tą šilumos energiją, kurią suvartojo, jei įsirengs šilumos indikatorius-daliklius. Šie prietaisai montuojami ant kiekvieno bet kurio tipo radiatoriaus ir matuoja išspinduliuojamos šilumos kiekį. Investicijos, tenkančios vienam šildymo prietaisui (radiatoriui), yra apie 100–300 Lt. Šilumos indikatorių-daliklių naudojimo efektyvumas sietinas su viso namo gyventojų sąmoningumu, nes įrengti prietaisus reikia ant visų daugiabučio radiatorių.
3 milijonai litų per dieną
Gyvenamosiose patalpose turi būti palaikoma maždaug 18ºC temperatūra. Tarkime, namo vidinė sienų temperatūra yra 16ºC, norint, kad patalpoje būtų 18ºC, orą reikia pašildyti iki 22ºC. Šilumos tiekiama tiek, kad namuose būtų normali 18ºC temperatūra, taigi, jei dalis tos šilumos „išgaruoja” pro nesandarius langus ar sienas, tenka tiekti didesnį šilumos kiekį. Taigi nenuostabu, kad mokestis už šildymą kur kas labiau priklauso nuo jos suvartojimo kiekio, o ne nuo nustatytos kainos už kilovatvalandę.
Energetikų skaičiavimu, šildymo sezono metu per kiauras Lietuvos daugiabučių sienas vėjais paleidžiamos šilumos energijos kaina sudaro 3 milijonus litų per dieną. Per metus „į balą” išmetama apie 0,5 mlrd. litų. Taigi dar viena senų daugiabučių problema, lemianti didelį šilumos eikvojimą, yra „kiauros sienos”.
Visų namo gyventojų sprendimas apšiltinti namą laikomas ekonomiškai kur kas naudingesniu nei pavienės iniciatyvos šiltinti būstą. Pakeisti viso namo langai leistų sutaupyti 15–25%. šilumos energijos. Apšiltinus namo sienas, stogą ir rūsio perdangą, šilumos nuostoliai sumažėtų dar 25%.
Mažiau finansiškai skausmingi…
…bet taip pat efektyvūs šilumos taupymo būdai: sandarių laiptinės lauko durų, langų įrengimas; namo sienų nudažymas vandeniui nelaidžiais dažais, nes drėgnos sienos labiau laidžios šalčiui.
Siekiant, kad kuo daugiau šilumos energijos patektų į kambario gilumą, negalima uždengti radiatoriaus. Šiltas oro srautas turi laisvai cirkuliuoti. Taigi gerai pamąstykite, kokio ilgio užuolaidas pasirinkti ir kaip statyti baldus namuose.
Uždengę už radiatoriaus esantį sienos plotą danga (reflektoriais), nukreipiančia šilumą į kambarį, taip pat sutaupysite šiek tiek šilumos.
Ne mažiau svarbu šildymo sezono pradžioje patikrinti, ar radiatoriuose neliko oro. Aukščiausiai gyvenantys kaimynai turėtų jį išleisti, atsukę ventilį. Kitaip radiatoriai šils nevienodai.
Už ką mokame ir kodėl tiek…
Įprastai, kai šilumos punktas yra daugiabučio rūsyje, mokestis už šilumą apskaičiuojamas tokiu būdu: skaitiklio rodmenys dalijami iš namo bendro naudingojo ploto. Taip sužinomas šilumos kiekis vienam kvadratiniam metrui ploto. Gautą skaičių padauginkite iš savo buto kvadratinių metrų skaičiaus ir žinosite, kiek šilumos energijos sunaudojote. Pinigų suma, kurią reikia mokėti už šildymą, apskaičiuojama dauginant Jūsų butui tekusį šilumos kiekį iš šilumos kainos (ct/kWh) ir pridedant nustatytą PVM dalį.
Mokesčiai už karšto vandens palaikymą ir už šalto vandens pašildymą skaičiuojami atskirai.
- Apskritai šilumos nuostoliams pastate gali turėti įtakos šie veiksniai:
- klimato sąlygos: kuo lauke šalčiau, tuo daugiau reikia šildyti;
- pastato izoliacija: neapšiltintos sienos, kiauras stogas, nesandarūs langai praleidžia šilumą;
- ventiliacija: ji reikalinga sumažinti drėgmei, pašalinti nepageidaujamiems kvapams;
- gyventojų skaičius: kuo daugiau žmonių patalpoje, tuo šilčiau;
- vidiniai šilumos šaltiniai: orkaitės, apšvietimas ir pan. taip pat skleidžia tam tikrą šilumos kiekį;
- neefektyvus šilumos perdavimas: kol šiluma pasiekia gyventojus, dalis jos „išnyksta” pakeliui.
Taigi yra daug šilumos eikvojimo būdų, o jos taupymas, deja, nėra pigus ir paprastai vykdomas. Naujos statybos namuose (maždaug nuo 2000 m.) gyvenantys žmonės moka už šildymą net iki 8 kartų mažiau nei senų daugiabučių gyventojai. Pagrindinės to priežastys – gera namų izoliacija, šiuolaikinės šildymo sistemos. Šildymo sistemų rekonstrukcija – vienas iš būdų taupyti šilumą senos statybos daugiabučių gyventojams. Tiesa, rekonstrukcijos reikalauja didelių vienkartinių išlaidų, kurios ne taip greit atsiperka. Visgi, butą, esant būtinybei, rekonstruotame name parduosite brangiau.
Kiekvienu konkrečiu atveju, geriausia pasitarti su specialistais ir tik tada nuspręsti, koks rekonstravimo būdas tinkamiausias Jūsų namui.
…net lydekos nereikia
Taigi – visiems daugiabučio gyventojams priėmus vieningą susitarimą, įmanoma sumažinti šildymo išlaidas, nes efektyvesnių rezultatų bus pasiekta tvarkant visą daugiabutį kompleksiškai. Kokį šildymo sistemos atnaujinimo būdą bepasirinktumėte, svarbiausia, kad namo gyventojai būtų susibūrę į bendriją. Taip greičiau bus priimami sprendimai, sprendžiami biurokratiniai klausimai. Be to, bendrijos gali gauti valstybės ir savivaldybės remiamas paskolas namų atnaujinimui.
Nusprendę atnaujinti daugiabučio šildymo sistemą, turite kreiptis į savo miesto šilumos tinklus.
Pasijusti savo namo šeimininkais ir tvarkytis pagal poreikius įmanoma, tik tuo atveju, kai gyventojai vieningi. Jei vienas kaimynas pageidauja, didesnės šilumos, to neužtenka, kad kas nors keistųsi name, kuriame šildymas bendras. Su aukštesnės ar žemesnės temperatūros nustatymu turi sutikti daugiau nei 50% namo gyventojų. Jei priimamas bendras sprendimas, tuomet karšto vandens temperatūra namo šilumos punkte atitinkamai padidinama arba sumažinama.
Kartais žmonės ryžtasi namo atjungimui nuo bendros centrinio šildymo sistemos. Tam reikia visų gyventojų sutikimo ir tenka išpildyti vis griežtėjančias šilumos tiekėjų sąlygas. Pasak specialistų, daugeliu atvejų daugiabučio atjungimas nuo tiekimo sistemos, tėra sistemos gadinimas. Visgi žmonės tikėdamiesi sutaupyti, renkasi kitą šildymo būdą.
AUTORIUS: Giedrė Pūrienė
