Teksto autorius – chemijos inžinierius Antonis Mavropoulos, nuo 1994 m. dirbantis atliekų vadybos srityje. Jis įvykdė per 150 projektų penkiolikoje pasaulio šalių, yra mokslinių leidinių apie atliekų tvarkymo iššūkius autorius.
Net geriausia atliekų tvarkymo sistema pasaulyje pasirodo esanti nepajėgi išlaikyti pasaulinio finansinio nuosmukio testo. Globaliai augant žmonijos populiacijai ir BVP vienam gyventojui, turėtume suvokti galimus padarinius ir imtis kažkokių veiksmų. Šio teksto tikslas – apibrėžti pagrindines tendencijas ir iššūkius, kurie formuos artimiausių dešimtmečių atliekų vadybą. Nors mūsų kompleksiškame ir nenuspėjamame pasaulyje kalbėti apie ateitį yra sunku, esminės tendencijos ir faktai visgi sukuria vaizdą, kaip vystysis atliekų sektorius.
Augančios atliekų apimtys
Atliekų kiekis daugiausia susijęs su dviem veiksniais: pirmiausia su konkretaus regiono populiacija, o antra – jo vartojimo įpročiais, t. y. vienam gyventojui tenkančiu bendruoju vidaus produktu (BVP).
Jungtinių Tautų duomenimis, nuo dabar iki 2025 metų pasaulio populiacija išaugs 20 proc. ir pasieks 8 milijardus gyventojų. Be to, skaičiuojama, kad 2050 m. populiacija pasieks 9,5 milijardų, nebent būtų įdiegtos specialios gimstamumo kontrolės priemonės.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad 97 proc. šio augimo bus Azijoje ir Afrikoje, kur susitelkusios skurdžiausios pasaulio šalys, mažiausiai gebančios susitvarkyti su tokiais skaičiais. Numatoma, kad po 2025 m. Azijoje gyvens daugiau nei du trečdaliai pasaulio gyventojų. Šis augimas taip pat padidins urbanizaciją ir vis augančias skurdo zonas aplink megapolius. Lūšnynų gyventojų skaičius iki 2025 m. padvigubės ir pasieks 1,5 milijardo.
Be gyventojų pertekliaus, reikšmingai augs besivystančių šalių BVP. 2025 m. pasaulinė produkcija bus padvigubėjusi palyginti su 2005-aisiais. Gyvensime turtingesniame pasaulyje, kur gyvens vis daugiau vargšų.
Akivaizdu, kad augant populiacijai ir pasauliniam BVP, vis daugės atliekų. Ir nors šio teksto tikslas nėra apskaičiuoti tikėtiną augimą, skaičiai aiškiai bus didžiuliai.
Tačiau yra ir gerų naujienų. Žinoma, kad kuo labiau auga BVP, tuo pažangesnės ir efektyvesnės tampa atliekų vadybos sistemos. Tad globalus pasaulinės produkcijos augimas padaugins modernių sąvartynų skaičių, skatins diegti efektyvias atliekų surinkimo ir perdirbimo sistemas. Šios atliekų infrastruktūros sistemos bus diegiamos globaliau negu šiandien. Visgi yra klausimų, į kuriuos turi būti atsakyta:
1 klausimas: ar modernių atliekų tvarkymo sistemų plėtimas bus pajėgus sutvarkyti vis augančius atliekų kiekius? O gal realybe taps sąvartynų vandenynas su keliomis pažangaus tvarkymosi salelėmis?
2 klausimas: kaip pažangios technologijos taps prieinamos šalims, įstrigusioms skurde? Ne visos šalys patirs naudą iš globalaus pasaulinės produkcijos augimo ir panašu, kad atskirtis tarp skurdžiausių šalių ir likusio pasaulio tik augs.
Keisis atliekų sudėtis
Kalbant globaliai, mūsų laukia reikšmingi atliekų pokyčio iššūkiai. Iškelsiu tik porą iš jų.
Pirmiausia dėl kintančių mitybos įpročių ir gyventojų skaičiaus numatoma, jog žemės ūkio kultūrų poreikis išaugs 70 proc., o mėsos paklausa padvigubės. Šie pokyčiai pakeis atliekų sudėtį didžiojoje pasaulio dalyje. Bendrame atliekų sraute dominuos organinė frakcija, ir toks pokytis smarkiai didins šiltnamio efektą sukeliančių dujų išsiskyrimą į atmosferą.
Antrasis reikšmingas pokytis susijęs su sudėtingų produktų gamyba ir vartojimu. Sparčiai auga elektroninių atliekų kiekiai, tiesiogiai susiję su nusikalstama atliekų prekyba. Kadangi elektroniniai produktai, tokie kaip kompiuteriai, vaizdo kameros ir visi nešiojamieji prietaisai greitai nuvertėja dėl spartaus funkcijų tobulinimo, elektroninės atliekos taps pagrindiniu sunkumu ateities atliekų vadyboje.
Naujų produktų kiekis sparčiai augs ir suvartojus pavirs naujomis atliekomis. Nauji produktai sukuriami, suvartojami ir tampa atliekomis anksčiau, nei sukuriami efektyvūs metodai joms sutvarkyti. Dažniausiai naujo pobūdžio atliekų tvarkymo klausimas iškyla jau joms susidarius. Antra, įdiegti specifinę atliekų tvarkymo sistemą užtrunka gerokai ilgiau nei laikas, per kurį nauja produkcija tampa šlamštu.
3 klausimas: ar mūsų atliekų tvarkymo sistema yra pajėgi sutvarkyti naujo pobūdžio atliekų gausą? Pamėginkime atsakyti į šiuos klausimus.
Ką geriausio galime padaryti?
Prieš sprendžiant iškeltus klausimus verta apžvelgti geriausią atliekų vadybos pavyzdį pasaulio mastu. Ne atskirą šalį ar regioną, bet platesnį geografinį vienetą, tokį kaip žemynas. Iš šios perspektyvos vertinu Europos Sąjungą (ES) kaip naudojančią pažangiausią kontinentinę atliekų tvarkymo sistemą.
ES akivaizdžiai juda geresnės, brangesnės ir ekologiškesnės atliekų vadybos sistemos link. Metano emisijos iš sąvartynų, išskyrus kelias valstybes, buvo reikšmingai sumažintos, sparčiai plečiama energijos iš atliekų gamyba, o perdirbimas tapo atliekų tvarkymo pagrindu ir duoda svarių rezultatų.
Tačiau vertėtų padiskutuoti apie keletą problemų. Nuo 2000 iki 2008 metų Europos plastiko atliekų eksportas išaugo 250 procentų, pasiekdamas 2,27 mln. tonų. Maždaug 5 mln. tonų per metus perdirbama pačioje Europoje. Apie 87 proc. šio eksporto keliauja į Kiniją, įskaitant Honkongą. Pasaulinė finansinė krizė situaciją tik blogino – 2009 metais eksportas išaugo trečdaliu, palyginti su praėjusiais metais.
Nuo 1995 m. į Aziją eksportuotų popieriaus atliekų kiekis išaugo dešimt kartų, plastiko – vienuolika kartų, metalo – penkis kartus. Tuo pat metu popieriaus ir kartono perdirbimas išaugo tik ketvirtadaliu (nuo 24 iki 30 mln. t), o plastiko – 40 procentų (nuo 10 iki 14 mln. t).
Kalbant apie pavojingas atliekas, nelegalaus atliekų gabenimo ir prekybos mastai krizės metu dar labiau išaugo. Nelegalus šlamšto eksportavimas į skurdesnes šalis tapo milžinišku ir vis augančiu tarptautiniu verslu, kai kompanijos stengiasi sumažinti aplinkos mokesčius ir apeiti įstatymus, kurie įpareigoja perdirbti arba kitaip atsakingai sutvarkyti atliekas. Daugiau nei 20 mln. atliekų konteinerių legaliai ir nelegaliai kasmet išplukdomi iš ES į Sąjungai nepriklausančias šalis.
Apskaičiuota, kad sudeginti šiukšles Nyderlanduose kainuoja keturis kartus brangiau nei nelegaliai transportuoti jas į Kiniją. Didžiuliai krovininiai laivai, atvykstantys į Europą ir Šiaurės Ameriką iš Azijos, pilni pigių drabužių ir elektroninių prietaisų, dabar gauna pelningą atgalinį krovinį – metalo ar maisto atliekas.
Tad pamąstykime, kokia sėkminga ES atliekų tvarkymo sistema būtų be Kinijos ir kitų Azijos šalių, kurios priima legalias ir nelegalias atliekų siuntas? Kokie būtų dabartiniai perdirbimo lygiai, jei Azija nepriimtų tokio milžiniško perdirbamų atliekų kiekio? Ar mūsų europinė sistema yra pajėgi įveikti elektroninių atliekų problemą?
Ir kiek iš tiesų yra veiksminga geriausia pasaulio atliekų vadybos sistema, kai ji taip stipriai priklausoma nuo pasaulinės atliekų prekybos? Kiekvienas gali atsakyti į šiuos klausimus remdamasis savo patirtimi, tačiau, mano nuomone, geriausia mūsų turima sistema pasirodė esanti nepakankamai gera, kad galėtų susidoroti su augančiais kintančios sudėties atliekų kiekiais.
Kad parodytume, jog tai nėra vien Europos bėda, galime paimti kitą pavyzdį – plaukiojančių plastiko sąvartynų problemą. Milijonai tonų plastiko atliekų plūduriuoja visame Ramiajame vandenyne. Apskaičiuota, kad daugiau nei keturi penktadaliai šių atliekų atkeliauja iš sausumos šaltinių, ypač iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir Japonijos, kurios laikomos pažangaus atliekų tvarkymo pavyzdžiais.
Ieškant atsakymų
Atsakant į pirmąjį klausimą (gebėjimą sutvarkyti vis augantį atliekų kiekį), yra aišku, kad nors ir plėsis atliekų perdirbimas bei energijos iš atliekų gamyba, augantis atliekų kiekis sukurs tūkstančius naujų sąvartynų. Daugiausia tai įvyks dėl tokių priežasčių:
Pažangių infrastruktūrų vystymas yra ir bus per brangus didžiajai daliai šalių, kurioms jų labiausiai reikia;
Reikiama infrastruktūra, net kai finansiniai ištekliai joms įrengti užtektini, įdiegiama daug lėčiau nei to reikalauja atliekų augimo greitis;
Dabartinės atliekų tvarkymo sistemos nepajėgios peršokti nuo atvirų sąvartynų prie aukštųjų technologijų sistemų.
Tad mąstant globaliai, masinis naujų sanitarinių sąvartynų plėtimas yra vienintelis realus ir įgyvendinamas visuotinis žingsnis.
Antrasis klausimas kalba apie skurdą ir būdus, kaip iš dalies jį išspręsti. Daugiau nei aišku, kad jeigu nerasime veiksmingesnių pasaulinio bendradarbiavimo kelių ar netgi globalios aplinkos politikos, mūsų globali rinka bus nepajėgi susidurti su atliekų tvarkymo iššūkiu skurdžiausiose šalyse.
Išsivysčiusių šalių valdžia ir jų gyventojai turi suprasti, kad milijardas žmonių, gyvenančių blogiausiomis socialinėmis, higieninėmis ir mitybos sąlygomis, yra ilgalaikė ir auganti grėsmė jų pačių gyvenimo standartams. Net jei kažkas tiki, jog globali pabėgėlių srautų kontrolė bus sėkminga, aplinkos tarša ir pandemijos aiškiai neturi sienų, ir tą jau patyrėme pastaraisiais metais.
Galiausiai grįžkime prie trečio klausimo apie naujų rūšių atliekas. Nors elektroninių prietaisų rinka nuo 2002 iki 2009 metų beveik padvigubėjo, problema iki šiol plačiai neiškeliama ir nelegalios, pavojingos bei kartais nusikalstamos praktikos yra dominuojantys šių atliekų tvarkymo metodai. Jeigu neįvesime bent minimalių pasaulinių atliekų tvarkymo standartų, prekyba atliekomis ir kriminalinės praktikos toliau stiprės augant naujiems atliekų srautams. Mums reikia tarptautinio bendradarbiavimo, kad galėtume sukurti naują rinkos reguliavimo sistemą, suderintą su stipria aplinkosaugos politika.
Mūsų pasaulis bus perpildytas ir vis labiau susijęs. XXI amžiaus iššūkis yra tai, jog visa žmonija dalijasi bendru likimu. Šis likimas reikalauja naujų globalaus bendradarbiavimo formų. Bendra pasaulio ekonomika ir atskiros nacionalinės visuomenės kelia didžiausią grėsmę mūsų planetai. Ir nors yra tinkamų atliekų tvarkymo sprendimų, reikia sukurti pasaulinę struktūrą, kuri įdiegtų juos ten, kur labiausiai reikia.
