Skoniui ir piniginės storiui statybinių medžiagų įvairovės laikais tapus pagrindiniais veiksniais įrengiant būstą, ima populiarėti netradiciniai sprendimai. Vienas iš jų – aerografijos naudojimas sienų apdailoje – mūsų šalyje įgyja vis daugiau gerbėjų.
Anot kelerius metu aerografija užsiimančio klaipėdiečio dailininko Rodiono Petrovo, ši, laiko sąnaudų ir greito rezultato požiūriu mūsų dienomis itin praktiška technologija, tinkanti beveik bet kokiam daiktui papuošti, atveria didžiules perspektyvas.
Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedros trečiakursis, savarankiškai ir su bendradarbiais atlikęs ne vieną aerografijos darbą – nuo didžiulio ištapyto „Euroauto” parduotuvės fasado iki senosios Klaipėdos žemėlapio ant Tiltų ir Turgaus gatvių sankryžoje esančio pastato sienos, sako, kad pastaruoju metu technologija vis dažniau pritaikoma dailinant gyvenamųjų patalpų interjerą.
Pirmasis „oro teptukas” – burna
Aerografija, R. Petrovo pastebėjimu, žmonėms yra mažai girdėtas terminas. „Aero” graikų kalba – „oras”, „grapho” – „rašyti”. Aerografas – prietaisas, kuriuo purškiami dažai.
Pirmasis aerografas – žmogaus burna. „Purkšti” ja augalinį pigmentą ir šitaip dailinti gyvenamųjų olų sienas pirmykščiai žmonės sumanė dar akmens amžiuje. Nuo to laiko technologija gerokai patobulėjo. XIX a. amerikietis Abneras Peileris išrado prietaisą, primenantį šiuolaikinį aerografą ir pavadino jį „dažytojo dozatoriumi”.
Amžiaus pabaigoje broliai Volkapai nupirko iš A. Peilerio patentą ir patobulino jo išradimą, sugalvoję pritaisyti gaiduką, kuris atskirai reguliuoja orą ir dažus. Šio modernizavimo dėka gimė šiuolaikinis aerografas, arba „air brush”, angliškai – „oro teptukas”.
Anot R. Petrovo, jo dėka dažai purškiami kaip smulkutė dulksna, padengianti paviršių apčiuopiamos tekstūros neturinčiu spalvos sluoksniu. Esama įvairaus skersmens purkštukų, mažiausieji – milimetro dešimtųjų dalių skersmens, atitinkančio adatos smaigalį.
Iki kompiuterių eros ši technologija buvo bene subtiliausias tapybos būdas. Amerikietiški XX a. pradžios plakatai buvo kuriami pasitelkus būtent ją. Aerografiją, liaudiškai tariant, galima pavadinti analoginiu „fotošopu”: ji tarnavo ir retušuojant nuotraukas.
Nūdien nuotraukos dailinamos pažangesniais būdais, tačiau aerografija nenunyko. Solidžiai bendrovei užsisakyti fasado piešinį, kurio atlikimas šia technologija kainuoja didelius pinigus, tebėra prestižo reikalas. Automobilių „tiuningas” be išorinės apdailos aerografu taip pat sunkiai įsivaizduojamas, o efektas – nesulyginamas su lipduku.
„Švarus” efektas
Aerografas kainuoja 400-1000 Lt. Dažniausiai tapant šia technika naudojami nitrodažai. Iliustracijų dailininkai subtiliausiems spalvų perėjimams išgauti pasitelkia akvarelę bei guašą.
Purškiant dažus aerografu, itin „švarų” efektą dėl pačios technologijos ypatybių pavyks pasiekti net naujokui. O kuo daugiau meistriškumo – tuo daugiau subtilybių galima išgauti. Pasak R. Petrovo, nepatyrusį dailininką-aerografą pažinsi iš netobulų detalių, prastos koloristikos.
Anot pokalbininko, aerografija ypač tinka fotografinio tikslumo piešiniams atlikti. Vadinasi – ir optinėms apgaulėms ir nekaltiems meniškiems pokštams, kurie R. Petrovą itin žavi ir gali būti subtiliai pritaikyti interjere.
„Tokie akcentai – atkirtis perdėtam stiliaus rimtumui ir minimalizmui. Klasika, modernas – aerografu gali būti kuriamos bet kokios imitacijos. O svarbiausia – kiekvienas darbas unikalus ir reikalauja vis kitokio požiūrio”, – sako R. Petrovas.
Pokalbininko teigimu, aerografijos žanre daugiausia laurų nuskynė amerikiečių bei rusų mokyklos. „Amerika – technologijos gimtinė, kurioje išsivystė hiperrealizmas. Rusijoje, Sankt Peterburge bei Maskvoje, ypač stipri piešimo mokykla. O gera piešimo ir tapybos technika šiame žanre lemia daug”, – sakė vaikinas.
Dažų įvairovė
Aerografijos technika dailinant sienas, dažai gali būti purškiami keletu sluoksnių, mat kiekvienas jų – plonytis ir išdžiūva ilgiausiai per minutę. Todėl galima kaitalioti dažų rūšis. Chemijos pramonei nestovint vietoje, jų kuriama daugybė, tad aerografijos efektų arsenalas nuolat pildomas.
Dažai, kurių sudėtyje esama fosforo, prietemoje šviečia žalia, oranžine, rožine ar mėlyna spalva. Įrengus ultravioletinės šviesos lemputes, šių dažų akcentų turinti piešinį galėsite „įkrauti” bet kada vakare. Reaguojantys į šilumą dažai pradeda raibuliuoti plieskiant saulei.
Padengus piešinį ar jo dalį skysčiu, kuris džiūdamas virsta kristalais, ir uždėjus dar vieną dažų sluoksnį, galima išgauti šerkšno efektą. Jis tinka ir akcentams patalpose. Įvairūs perlamutrai, dažai „chameleonai” dažniau naudojami puošiant automobilius.
Tapant ant sienų aerografijos technika, be paties aerografo naudojami ir trafaretai, voleliai, teptukai. Didžiausias sudėtingumas, anot R. Petrovo, yra dažų keitimas balionėlyje. Baigtas paveikslas padengiamas laku. Tokią sieną galima plauti.
Optinės apgaulės
R. Petrovas, savo kelią dailėje pradėjęs nuo grafičių, pirmuosius sienų tapybos darbus prieš kelerius metus darė kompiuterinių žaidimų salonuose.
Vėliau perėjo prie fasado darbų, o dabar vis dažnesni tampa užsakymai paveikslais puošti sienas viduje. Užsakymo vertė priklauso nuo sudėtingumo ir darbo dydžio. Sienų puošybos vienas kvadratinis metras kainuoja apie 200-600 Lt.
Anot R. Petrovo, klientų poreikiai – skirtingi. Vieni tiksliai žino, ko nori, kiti suteikia dailininkui visišką saviraiškos laisvę. „Būsimo paveikslo vieta fotografuojama, kompiuteriu suprojektuojama jos vizualizacija su eskizu, – pasakojo vaikinas. – Darbo atlikimo laikas priklauso nuo dydžio ir sudėtingumo.”
Pirmasis dailininko ir dizainerio darbas interjere – nutapytas langas virš židinio. Tiesa, paveikslas padarytas taip, kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nutapytas ir pats židinys… „Tokios gudrybės suteikia gyvenamajai aplinkai netikėto žaismingumo”, – mano R. Petrovas.
Akvariumą – savo pasiūlytą idėją, savotišką optinę apgaulę – pašnekovas kūrė pusantros savaitės. „Jį tapiau ant specialiai savo paties paruoštos sienos. Padengiau gruntu, nupoliravau. Piešinys – maksimaliai realistiškas. Kad būtų kuo tikroviškesnis, suteikia akvariumui tūrio.
Yra akcentų fosforiniais dažais. Vakarop spalvos ima atrodyti sodresnės. Visas darbas padengtas specialiu ypač blizgiu laku. Žodžiu, paveikslo paviršius – blizgus kaip veidrodis, tarsi tikras stiklinis akvariumas”, – pasakojo dailininkas.
Dar vienas sprendimas – dviejų balkšvų vilkų paveikslas. „Jie nutapyti ant sienos, kuri kambaryje buvo ypač tamsi. Klientai svarstė, kad gal reikėtų saulėlydžio, tačiau jis, kaip gamtos reiškinys, savaime yra tamsokas. Todėl pasiūliau kitokį variantą. Vilkai išėjo šviesesni nei likęs fonas, todėl kambarys įgijo perspektyvą, kampinė siena nebėra tokia tamsi. Tamsoje jų siluetai šviečia – užtepiau akcentų fosforiniais dažais”, – pasakojo R. Petrovas.
