Tikkurila

Pasodintų medelių priežiūra

Pasodintų medelių priežiūra

Įveisus miško želdinius, pirmaisiais metais ypač svarbu juos tinkamai prižiūrėti, nes sodinukai išgyvena persodinimo šoką ir yra gijimo stadijoje, kuri gali tęstis iki 2–3 metų. Šio periodo trukmė priklauso nuo to, kokia taikyta dirvos agrotechnika, sodinimo būdas ir kokio amžiaus bei dydžio buvo sodinukai. Didelės reikšmės turi ir darbų kokybė.

Vis dažniau sodinami ne tik miškai, bet ir parkai, o jų pirmųjų metų priežiūra skiriasi. Didžiausias sodinukų kenkėjas yra žolinė augmenija, puskrūmiai bei krūmai. Jie stelbia sodinukus, užstodami saulę ar šaknimis sugerdami dirvožemio drėgmę su maisto medžiagomis ir dėl to medeliams trūksta drėgmės ir maisto medžiagų.

Pirmiausia apžvelkime būtinas sąlygas, kad pasodinti medeliai ir krūmai gerai prigytų. Vienas iš svarbiausių veiksnių yra sodinuko gajumas. Svarbu, kad būtų gerai išvystyta ne tik augalo antžeminė dalis – stiebas, laja, lapija, bet ir požeminė dalis – šaknų sistema, ypač smulkių šaknelių kiekis. Tarp vandens bei maisto medžiagų absorbcijos iš dirvožemio ir vandens išgarinimo per lapus turi būti balansas, t. y. šaknų sistema turi būti adekvati lapijai (lajoms). Pavyzdžiui, jei patrumpinamos šaknys, tai reikia apkarpyti ir šakų ūgelius, kad sumažėtų lapų kiekis.

Paprastai sodinami 2–4 metų amžiaus sodinukai, tad tokiems mažiems augalams ne toks svarbus tinkamas šaknų ir lapijos santykis. 3–6 metų amžiaus medeliams tai labai svarbu. Miškininkai didžiausią dėmesį skiria tam, kad sodinukai turėtų kuo daugiau smulkių šaknelių. Parkų želdintojai, be gausios šaknų sistemos suformavimo, pirmaisiais metais po pasodinimo turi mažinti lapiją. Manoma, kad sodinukų šaknys negali būti sumažintos daugiau kaip trečdaliu. Tiek pat turi būti sumažinta ir laja, išskyrus spygliuočių medelius, nes daugelis spygliuočių yra jautrūs karpymui. Krūmai paprastai turi gausias šaknų sistemas, todėl prigyja geriau.

Visais atvejais būtina prisiminti, kad šaknys negali būti ore, saulėje, nes tuomet nunyksta šakniaplaukiai, todėl augalai blogai prigyja. Nustatyta, kad, šaknis palaikius sausame ore tik 10 minučių, sumažėja prigijimo galia, o prigiję sodinukai blogiau auga.

Medžių perkėlimas

Kuriant parkus ir sodybas, dažnai tenka perkelti ar naujai sodinti atvežtinius didesnius medžius ir krūmus. Galima perkelti medžius iki 20–30 metų amžiaus. Geriausiai prigyja tuopos ir liepos, blogiau – klevai, beržai, vaismedžiai, sunkiai – maumedžiai, eglės, kėniai ir ąžuolai. Dideli suaugę medžiai perkeliami su dideliu žemės gumulu (šaknys aprišamos specialia medžiaga), įtvirtintais kamienais, kad būtų apsaugomi nuo mechaninių pažeidimų transportuojant. Dideli medžiai persodinimui ruošiami specialiai 2–3 metus. Be specialaus paruošimo suaugę medžiai perkeliami žiemą ar anksti pavasarį, kol dar žemė įšalusi.

Rengiantis perkelti pavasarį, jų šak­nys iš rudens (rugpjūčio, rugsėjo mėn.) apkasamos lajos plotyje 1 m gylio ir 0,2 m pločio grioveliu, kuris užpildomas lapais, šiaudais ar kita nuo šalčio izoliuojančia medžiaga. Rudenį medžiai gausiai laistomi. Kad jų neišjudintų vėjai, medžiai pritvirtinami prie keturių iš visų pusių įkaltų kuolelių. Pradėjus šalti, medis iškasamas ir su paruoštu žemės gumulu (apjuostu lentelių skydais ar tvirta medžiaga, tinklu) vežamas į paruoštą sodinimo vietą. Persodintas medis gausiai paliejamas.

Pirmaisiais metais po persodinimo stebima, kaip augalai prigyja, koks jų gyvybingumas ir kaip jie prisitaiko naujoje augavietėje. Būtina aplink pasodintus augalus 0,3–0,7 m spinduliu (atitinkamai pagal augalo dydį) purenti dirvą. Į purenamą ir prižiūrimą dirvą lengva įterpti organinių ir mineralinių trąšų. Jas medeliai geriau įsisavina ir geriau vystosi jų šaknys. Rudenį, nukritus lapams, juos būtina sugrėbti, kad neįsikurtų žiemoti augalų kenkėjai ir ligų sukėlėjai. Žemę aplink augalus reikia dar kartą supurenti.

Pasodintų augalų tręšimas

Medžiai ir krūmai tręšiami organinėmis (kompostas, durpės) ir mineralinėmis trąšomis (azotas, fosforas, kalis). Azoto junginiai skatina augalų antžeminės dalies vystimąsi, tačiau jeigu azoto kiekis per didelis, pailgėja augalų vegetacija ir ūgliai nesuspėja sumedėti, gali žiemą apšalti. Todėl trąšomis, kuriose yra daug azoto, tinka tręšti tik pavasarį ir vasaros pradžioje.

Fosforo junginiai skatina šaknų vystymąsi, padidina augalų atsparumą ligoms, greitina žaizdų gijimą. Dažniausiai naudojamas superfosfatas, juo tręšiama iš rudens (300–400 g/m2). Superfosfatas padidina dirvos rūgštingumą, todėl netiks tiems augalams, kurie geriau auga šarminėje dirvoje. Kalis pagreitina augalų augimą ir padidina atsparumą šalčiui. Rudenį tręšiama kalio druska (200–300 g/m2). Šiuo metu siūloma gausybė specializuotų trąšų, skirtų atskiroms augalų rūšims (spygliuočiams medžiams ir krūmams, lapuočiams, gėlėms ir kt.). Taip pat yra ilgo veikimo trąšų, kurios, lėtai tirpdamos, aprūpina augalus reikalingomis maisto medžiagomis per visą vegetacijos sezoną.

Ne visi medžiai vienodai ištveria vėlyvąsias ir ankstyvąsias šalnas, žiemos šalčius ir vasaros karščius. Iš pietinių pasaulio regionų kilę augalai sodinami nuo vėjų apsaugotoje vietoje. Daugelį augalų būtina pridengti žiemai (skiepytos augalų formos, žydintys lapuočiai medeliai ir krūmai, dauguma žydinčių vijoklinių augalų, rožės ir kt.).

Apsauga nuo šalčių

Kad augalai lengviau ištvertų žiemą, juos iš rudens reikia gausiau palaistyti (ypač spygliuočius, visžalius). Žiemą šie augalai dažniausiai nukenčia ne nuo šalčio, o nuo drėgmės trūkumo, nes spyg­liuočiai garina vandenį ir žiemą. Jei augalai buvo pasodinti rudenį, juos reikėtų pridengti eglišakėmis. Šaknys mulčiuojamos durpėmis, sausais lapais (apie 15 cm storio sluoksniu). Žemi krūmai apdengiami eglių šakomis, o aukštesni ir skiepyti medeliai – aprišami. Priedangoms netinka drėgmę sugeriančios ir orui nepralaidžios medžiagos.

Žiemos šalčiams labai jautrūs ir gali apšalti: žirniavaisiai puskiparisiai, kininiai kadagiai, platanalapiai raudonlapės formos klevai, magnolijos, tulpmedžiai, pūkeniai, buksmedžiai, europiniai kuk­medžiai, japoniškos kerijos, eglūnai, kauleniai, hortenzijos, rododendrai, sidabrakrūmiai, ankstyvosios veigelos, rūgštieji žagreniai, vijokliniai žydintys augalai (raganės, rožės, ląstūnės, visterijos).

Nepalankiose vietose augantiems rododendrams, lauravyšnėms, buksmedžiams, kukmedžiams, smaragdinėms tujoms iš rudens reikėtų pastatyti lengvus karkasus ir juos apkaišyti eglišakėmis. Taip bus sumažintas vandens garavimas pro lapus (transpiracija). Šiuos augalus vertėtų pridengti žiemai ne tik pirmaisiais po pasodinimo metais, bet ir kiekvieną rudenį. Gausiai pasnigus, nuo spygliuočių medelių ir krūmų, rododendrų reikia nupurtyti sniegą, kad sniegas neišlaužytų šakų.

Priedangos nuo saulės

Praėjus žiemos šalčiams ir nušvitus pavasario saulei, kovo–balandžio mėnesiais reikia mažiems spygliuočių medeliams įrengti priedangą nuo saulės spindulių. Augalai dar negali paimti vandens iš dirvos, o spygliai išgarina daug daugiau drėgmės negu gali paimti šaknys. Spygliuočiai gali apdegti ir prarasti ne tik savo dekoratyvumą, bet dalį lajos gyvybingumo. Tam naudojamos įvairios šviesą atspindinčios šviesių spalvų medžiagos. Iš jų gaminami skydai ir pastatomi iš rytų ir pietų pusės, arba augalai apsukami šviesia medžiaga (audiniu, agroplėvele).

Karštomis dienomis priedangas reikia drėkinti. Priedangoms gali būti naudojami ir specialūs tinklai. Pavasarį labai svarbu laiku nuimti žiemos priedangas, kad augalai nesukaistų. Eglišakių priedangos nuimamos, kai vidutinė paros temperatūra pakyla iki +5oC, o mulčias (durpės ir lapai) – kai praeina pavasarinių šalnų pavojus naktimis. Jei žemė visiškai atšilo, reikia patikrinti rudenį pasodintus augalus, ar jų per žiemą šaltis neiškilnojo į paviršių. Jei iškelti, reikia gerai apspausti žemę aplink augalą ir palieti.

Kad neapšaltų lapuočių medelių kamienai, juos reikia apsaugoti nuo temperatūrų svyravimų. Dienomis saulė labai įkaitina kamienų pietinę pusę, o naktį temperatūra nukrinta žemiau nulio. Todėl iš pietinės kamieno pusės galima pritvirtinti lenteles, meldų ar šiaudų pynes. Medelių kamienams apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų ir žvėrių pakenkimų taip pat tinka gaubtai.

Genėjimas ir formavimas

Anksti pavasarį nupjaustomos mechaniškai sužalotos, nuo šalčių, ligų ir kenkėjų nukentėjusios šakos. Norint suteikti medeliams geometrines formas, kiekvienas karpomas individualiai. Kai kurie lapuočiai (liepos, tuopos, gluosniai, klevai) labai atsparūs genėjimui ir lajų atjauninimui. Tinkamiausias laikas pavasaris. Spygliuočiai genimi tik ypatingais atvejais, jeigu aplaužomos ar kitaip pažeidžiamos šakos, nulaužta viršūnė ar išaugo keletas viršūnių. Rugpjūčio mėnesį geriausia karpyti spygliuočių gyvatvores. Lapuočių gyvatvorės genimos anksti pavasarį ir antroje vasaros pusėje.

Neformuojami krūmai gali išaugti retomis šakomis, blogai žydėti. Jie formuojami dirbtinai. Anksti pavasarį patrumpinamos šakos, lajoms suteikiama forma, tada krūmai išauga tankūs, vešlūs. Žydinčius krūmus reikia genėti taip, kad jie gausiau žydėtų. Pagal žiedinių pumpurų susidarymo laiką krūmai skirstomi į dvi grupes. Pirmoji grupė – augalai, kurie žiedinius pumpurus sukrauna rudenį (forzitijos, raugerškiai, kauleniai, sausmedžiai, putinai, triskiautis migdolas, alyvos ir kt.). Šie krūmai genimi po žydėjimo, ūglius trumpinant per pusę. Žiemą šiuos augalus galima tik praretinti. Antroji grupė – augalai, kurie žiedinius pumpurus krauna ant vienamečių šakelių, išaugusių pirmoje vasaros pusėje (jazminai, sedulos, ligustrai, lanksvos, veigelos). Jie genimi žiemos pabaigoje, pavasarį, trumpinant labai nedaug. Silpnesnės šakos trumpinamos daugiau negu stiprios, silpni ūgliai šalinami.

Dekoratyviniams parkų ir sodybų želdiniams gali pakenkti pušiniai pelėdgalviai, paprastieji pušiniai pjūkleliai, pušiniai verpikai, lapus ir spyglius, kankorėžius graužiantys kenkėjai, straubliukai, žiemsprindžiai ir kt. Pasirodžius kenkėjams, purškiama insekticidais fastaku 50 EC, karate 5EC, deciu 2,5 EC, dimilinu WP25.

Apsaugai nuo grybinių ligų naudojamas fungicidas previcur 607SL. Pažeidimo pradžioje sodinukai laistomi 0,15–0,30 proc. tirpalu.

Miško želdinių priežiūra

Pirmaisiais metais po pasodinimo dažniausiai tenka nudirbti tokius darbus:

  • naikinti piktžoles ir žoles, negiliai purenant dirvą aplink sodinukus;
  • smėlio dirvožemiuose apsaugoti sodinukus nuo užpustymo;
  • durpžemiuose atsodinti šalčio iškilnotus sodinukus;
  • apdoroti sodinukus insekticidais, kai juos puola kenkėjai (ypač išplitus pušiniams straubliukams);
  • tręšti sodinukus mineralinėmis trąšomis, esant labai skurdžiam dirvožemiui;
  • sodinukus apsaugoti nuo žvėrių: želdinius galima aptverti arba didesnius medelius kiekvieną apgaubti apsaugos gaubtais.

Piktžolės naikinamos, kai jos suveša ir ima stelbti sodinukus. Tai būna pirmoje vasaros pusėje. Antrą kartą žolės ravimos rudeniop. Tai priklauso nuo augavietės sąlygų ir dirvos paruošimo būdų.

Miško kirtavietėse pirmaisiais metais po kirtimo žolinės augalijos būna nedaug. Jos labai padaugėja antraisiais ir ypač trečiaisiais metais. Pirmųjų metų spygliuočių medžių kirtavietėse sodinukus užplūsta vabalai – pušiniai straubliukai, kurie graužia sodinukų žievę, o pastarieji nudžiūsta. Todėl būtina prieš sodinimą sodinukų stiebelius pamirkyti insekticidų aktaros 25 WG 1 proc., fastako 50 EC 2,5–3,5 proc. ar šerpo (Lietuvoje neregistruotas – red. pas.) 1 proc. koncentracijos tirpaluose. Minėtais preparatais (0,1–0,2 l/ha norma) galima apipurkšti pasodintus medelius. Senesnėse kirtavietėse straubliukų nedaug, tačiau kirtavietes sunkiau apželdinti dėl suvešėjusių viržių, paparčių, aviečių ir ypač lendrūnų. Nederlingos smėlingos kirtavietės žolėmis užželia lėčiau.

Gerai įdirbus dirvą kerpinėse, brukninėse ir mėlyninėse augavietėse, sodinukų priežiūra bus nesudėtinga. Derlingesnėse augavietėse sodinukus ypač stelbia avietės, miškiniai ir siauralapiai lendrūnai, kupstinės šluotsmilgės, didžialapiai šakiai, dilgėlės. Šie augalai gali visiškai nustelbti šviesomėgių medžių rūšių (pušų, maumedžių) ir žemesnius beržų, ąžuolų, uosių, juodalksnių sodinukus.

Kai kur nesaugomose teritorijose ar ūkiniuose miškuose kovai su stelbiančiąja augalija galima naudoti herbicidus (juos pasirinkite pagal Valstybinės augalų apsaugos tarnybos Profesionalaus naudojimo augalų apsaugos produktų sąrašą). Leidžiama naudoti herbicidus glyfosą 360 L, arsenalą, dalgį, raundapą, uraganą ir kt. Jais purškiama augalija tik aplink sodinuką, o ne ištisame plote. Pavyzdžiui, 1 ha želdinių pakanka 1–2 kg herbicido. Naikintina augalija apipurškiama vegetacijos pradžioje ar intensyvaus augimo periodu. Spygliuočių želdiniai purškiami prieš vegetaciją arba vegetacijai pasibaigus.

Vienas iš paprasčiausių priežiūros darbų – ravėjimas, supurenant dirvą. Ravėti pradedama anksti pavasarį ir ravima per visą sezoną, priklausomai nuo žolių augimo intensyvumo. Krūmokšnius patartina šalinti krūmapjovėmis ar dalgiais. Jei nespėjama nurauti stambios žolės iki vėlyvo rudens, tai jos apmindomos, kad su sniegu nenulenktų sodinukų.

Be žolinės ar krūmokšnių augalijos želdiniuose dažnai savaime ima augti beržiukai, karklai, lazdynai, baltalksniai. Juos reikia šalinti jaunus, kol galima lengvai nupjauti ir nereikia kirvio, nes vėliau susidaro didesnės išlaidos.

Patikimiausia želdinius aptverti tinklo tvoromis. Jei tai neprieinama, želdiniai dažnai aptveriami karčių tvora. Tvoros turi būti ne žemesnės kaip 2 m, kad į želdinius nepatektų stirnos, danieliai ir šernai. Jie pražūtingai kenkia miško želdiniams. Aptveriant želdinius, uždaromi įvažiavimo ir pravažiavimo keliai, panaikinamos poilsio aikštelės. Draudžiama įrengti turistų ar miško lankytojų stovyklas. Tam pastatomi atitinkami stendai su reikiama informacija, kad sklype įveisti želdiniai ir juos draudžiama naikinti.

Net ir tinkamai prižiūrint, dalis sodinukų žūsta. Todėl rudeniop į žuvusių augalų vietas sodinami nauji. Papildyti želdinius galima ir kitą pavasarį. Papildomų sodinukų sodinimo vietos turi būti be piktžolių, dirva išpurenta.

Sodybų želdinių sodinimas ir priežiūra

Parkuose, skveruose ir sodybose augalai sodinami tada, kai dirva įdirbta, patręšta ir išlyginta. Laikantis projekto, želdomoje vietovėje pažymimos medžių ir krūmų sodinimo vietos. Jei medžiai ir krūmai bus sodinami rudenį, sodinimo duobės ruošiamos prieš 3–4 savaites. Jeigu sodinsime pavasarį, jos ruošiamos iš rudens. Vienam medeliui maitinimo plotas turi būti ne mažesnis kaip 1 m2, o krūmo – 0,5 m2. Todėl duobės medžiams iškasamos 0,7–1,0 m, o krūmams – 0,5 m gylio. Duobės dugnai išpurenami kastuvu.

Tinkamiausias laikas spygliuočiams augalams sodinti – pavasaris ir ankstyvas ruduo. Geriausias sodinimo laikas – rugsėjis, spalis. Pasodinti vėliau, augalai nesuspėja įsišaknyti, o pavasarį dažnai nudega nuo pirmųjų saulės spindulių.

Sodinama būtinai su žemės gumulu, kurio dydis atitinka augalo dydį. Sodinant medelius, netoli duobės centro įkalamas kuolas medeliui pririšti. Kuolas įkasamas iš vyraujančių vėjų pusės. Prie kuolo medelis rišamas dviejose vietose – kuolo viršuje ir apie 0,3–0,5 m nuo žemės. Į paruoštą sodinti duobę įdedama drėgnų durpių ir jos sumaišomos su žeme, durpėmis ar kompostu. Sodinant būtina stengtis nepažeisti šaknų, išsaugoti žemės gumulą aplink jas. Pasodintas sodinukas turi būti tokiame gylyje, kokiame augo medelyne. Lengvose smėlio ir sausose dirvose galima sodinti ir giliau. Sunkiose dirvose pasodinus per giliai, galima augalams pakenkti.

Palei duobės kraštus supilamas nedidelis pylimėlis (padaroma „lėkštė“), kad laistant nenutekėtų vanduo. Žemė aplink sodinuką sutrypiama, jis gausiai palaistomas ir mulčiuojamas durpėmis ar kompostu. Tai neleis augti piktžolėms, sulaikys drėgmę, palankiai veiks dirvos mikroorganizmų veiklą ir maitins dirvą. Mulčiuoti medžiai ir krūmai geriau prigyja ir sparčiau auga. Jeigu orai sausi, po pasodinimo reikia gausiai laistyti 3–5 kartus. Jeigu augalai buvo sodinti pavasarį, juos reikia laistyti visą vasaros sezoną, ypač jeigu vasara karšta ir sausa.

Lapuočius medžius geriau sodinti jų vegetacinės ramybės metu. Pavasarį, kai nėra pašalo, arba rudenį, lapams nukritus. Lapuočiams duobės ruošiamos didelės, panašiai kaip ir spygliuočiams. Sodinukų šaknys ir vainikas apgenimi: aštriu peiliu nupjaunami šaknų galiukai ir šakų vainikas (šakos trumpinamos trečdaliu). Jei medžiai sodinami šlaituose, kiekvienam jų padaroma įduba drėgmei palaikyti. Medelius būtina pririšti. Kuoleliai turi būti tokio ilgio, kad, įkasti į žemę 0,5–0,6 m, jie pasiektų medžio vainiką. Sodinant medžius atvirose, neapsaugotose nuo vėjų vietose ar lengvesnėse dirvose, kiekvienam sodinamam medeliui pritvirtinti įkasama po du kuolelius.

Julius DANUSEVIČIUS,
Nijolė ŠUKIENĖ
Lietuvos miškų institutas

Kiti temos straipsniai

Rehau
Moderni izoliacija
GF bankas

Gfbankas.lt

GF BANKAS paskolos internetu!

Baltparma

Baltparma.lt

Baltparma - blokeliai ir kitos statybinės medžiagos

Ruukki

Ruukkistogas.lt

Plieninė stogo danga, lietvamzdžiai

Deinavos baldai

Deinavosbaldai.lt

Deinavosbaldai.lt - baldai internetu