Pigiausias lubų apdailos būdas...

Dažniausiai statybinių medžiagų parduotuvėse prekiaujama interjero puošybos ornamentais iš plastiko, nors dar nepamiršta ir apdaila iš gipsinių elementų. Interjero puošybos elementai iš gipso, nepaisant daugiametės jų naudojimo patirties, nėra tokie praktiški kaip jų analogai iš plastiko.

Jie yra trapūs, sunkesni už plastikines detales, nuo atsitiktinių smūgių ar sienų bei lubų deformacijų palyginti greitai įtrūksta. Be to, norint su jais dirbti, reikia turėti specifinių įgūdžių (ne kiekvienas sugebės juos atpjauti; klijuojant tokius elementus būtina specialiai apdoroti pagrindą ir t. t.). Visgi pagrindinis gipsinių puošybos elementų trūkumas – nedidelis atsparumas drėgmei. Juos galima naudoti tik sausose, gerai vėdinamose patalpose. Žinoma, restauratoriai naudoja ir itin kokybiškus gipsinius ornamentinius gaminius (armuotus stiklo plaušu, apdorotus jautrumą drėgmei mažinančiais tirpalais), tačiau jie brangūs ir skirti tenkinti specifiniams poreikiams.

Iš įvardytų puošybos elementų mūsų interjeruose dažniausiai naudojamos prie lubų klijuojamos plokštės. Paprastai jos gaminamos iš polistireninio putplasčio, rečiau – iš kitokio plastiko. Plokštės iš polistireninio putplasčio (EPS) – pats pigiausias lubų apdailos būdas. Kartais teigiama, kad tai ir praktiškiausias sprendimas luboms papuošti. Tačiau daugeliui pasirinkusiųjų tokią dangą ar ornamentines detales greičiausiai imponavo tai, kad neturėdami jokių instrumentų bei neįgiję įgūdžių jie galės savarankiškai ir labai sparčiai priklijuoti norimos formos, ornamento ar reljefo plokštes bei kitokias detales. Be to, po tokiomis plokštėmis galima paslėpti kai kuriuos lubų defektus – nelygų glaisto ar perdangos plokščių paviršių, nedidelius plyšelius ir plokščių siūles. Tokia apdaila klijuojama polistireniniam putplasčiui skirtais klijais, tačiau tinka ir kai kurie universalūs klijai.

Kitas minėto praktiškumo aspektas – tokios apdailos eksploatacinės savybės. Polistireninio putplasčio plokštėms nekenkia drėgmė, todėl jas galima klijuoti itin drėgnose patalpose – vonioje, virtuvėje. Be to, tokios apdailos paviršių galima plauti, o kai kurių rūšių plokštes – ir perdažyti.

Vis dėlto ir šių gaminių savybės gali skirtis – pagal gamybos technologiją, apdailinės plokštės iš polistireninio putplasčio skirstomos į tris grupes. Pačios paprasčiausios ir pigiausios plokštės gaminamos įkaitintais štampais suspaudžiant 6–8 mm storio įprastinio polistireninio putplasčio atraižas (ruošinius). Įkaitęs putplastis suminkštėja ir sutankėja, jo paviršiuje atsispaudžia įvairūs ornamentai ar faktūra. Presavimas – pats pigiausias gamybos būdas, leidžiantis gauti vadinamosios ekonominės klasės apdailą, todėl tokias plokštes įperka net kuklias pajamas gaunantys žmonės. Šias plokštes galima dažyti vandeniu skiedžiamais emulsiniais ir akriliniais dažais, tačiau jų negalima dažyti dažais, kurių sudėtyje yra tirpiklių ir skiediklių, galinčių pakenkti polistireno putplasčiui. Todėl prieš dažydami dažų tinkamumą išbandykite ant nedidelio tokios plokštės fragmento.

Aukštesnės klasės ir todėl brangesnė yra apdaila iš plokščių, gautų ekstruziniu būdu. Jos gaminamos iš ekstruzinio polistireninio putplasčio, gali būti nuspalvintos ar padengtos plėvele (tokios plokštės dar vadinamos laminuotomis). Nuo kitų atmainų plokščių skiriasi lygiu paviršiumi – jose nepastebimas grūdėtumas, kuris presuotose plokštėse yra gana akivaizdus. Tokios plokštės yra visiškai nelaidžios vandens garams, jas galima plauti minkšta kempine ir skystuoju muilu ar kitokiomis paviršiaus nebraižančiomis plovimo priemonėmis. Jos rekomenduojamos naudoti patalpose, kurioms keliami griežtesni higienos reikalavimai. Dažniausiai šios plokštės jau gamykloje nuspalvinamos pastelinėmis spalvomis (atspalvių gama labai plati) arba padengiamos įvairiaspalve plėvele. Tačiau tokių plokščių perdažyti jau nebepavyks – su dažų plėvele jų paviršius nesukimba.

Dar kokybiškesnė lubų apdaila gaunama su polistireninėmis plokštėmis, suformuotomis įkaitintose presavimo formose, kai polistireninio putplasčio žaliava sulydoma (sukepinama). Kartais tokios plokštės pavadinamos "injekcinio formavimo gaminiais". Šių plokščių storis – 8–15 mm, joms būdinga smulkiagrūdė struktūra, švari matinė spalva ir labai aiškiai atsispaudęs ornamento piešinys ar paviršiaus faktūra. Jas galima dažyti akriliniais ar vandeniu skiedžiamais emulsiniais dažais. Tokiomis plokštėmis imituojami gipso lipdiniai, o jų matmenys būna labai tikslūs. Priklijuotos prie lubų, šios plokštės sudaro vientiso ornamentinio piešinio įspūdį, nes siūlės tarp jų praktiškai nebepastebimos. Aišku, dėl to šių savybių gaminiai nėra pigūs – šios plokštės tarp visų išvardytųjų yra brangiausios, į parduotuves jos vežamos tik specialiai užsakytos.

Žinoma, greta gamybos technologijos ir joje naudojamų žaliavų kokybės nulemtų plokščių kokybės kriterijų, egzistuoja ir kiti rodikliai. Nes vieni gamintojai tiekia vienodų (50x50 cm) matmenų lubų plokštes, kiti gamą paįvairina didesnių matmenų, medienos lentas (apkalą) ar emaliuotą metalą primenančiomis plokštėmis. Svarbus kokybės kriterijus – ir plokščių paviršiaus tekstūros, spalvų bei formų įvairovė, – kai kurie gamintojai siūlo jų kolekcijas (klasikinio ar modernaus stiliaus, pastelinių ar ryškių spalvų gaminių rinkinius). Kita vertus, šalia klijuojamų lubų apdailos plokščių reikės ir prie jų derančių apvadų. O jų matmenų, skerspjūvio profilio formų bei spalvų įvairovė bei pagalbinių medžiagų (klijų, jų tepimo ir valymo priemonių) pasiūla taip pat apibūdina gamintojo ir pardavėjo galimybes bei požiūrį į pirkėją.

AUTORIUS: Šarūnas ARMANAS