Istoriškai karkasinė statyba siekia,ko gero,neolito laikus. Jau pirmieji statiniai, kuriuos „homo sapiens“ pastatė savo rankomis, gali būti vadinami karkasiniais. Dabar sunku nustatyti, kuri šalis yra šiuolaikinės karkasinės statybos tėvynė, todėl,sakykime, kad šis statybos būdas vystėsi lygiagrečiaieilę amžių skirtingose šalyse. Nors toks statybos būdas skirtingose šalyse ir vadinosi skirtingai, tačiau principai ir senovės Japonijoje, ir Kinijoje, ir Europoje, ir JAV buvo vienodi. Rytų šalyse sienos buvo tuščiavidurės konstrukcijos, Europoje sienų tarpus užpildytavo įvairiomis medžiagomis: pjuvenomis, šiaudais, mėšlo, molio mišiniais ar akmenimis. Europoje karkasinė statyba labiausiai vystėsi Vokietijoje, Danijoje, Prancūzijije ir Šveicarijoje.
Seniausi iki šių dienų išsilaikę karkasiniai statiniai yra Japonijoje: Didžioji Isės šventykla, pastatyta 690 m.e.metais, ir Horiū Dži šventykla, pastatyta iki 670 m.e. metų. Akivaizdu, kad statiniai, sukurti prieš daugiaus nei 1300 metų, geriausiai įrodo karkasinės statybos ilgaamžiškumą ir patikimumą.
Europa irgi turi kuo pasigirti. Norvegijoje stovi seniausia išsilaikiusi iki mūsų dienųliuteronų Hedalio bažnyčia, pastatyta karkasiniu būdu apytiksliai 1130 metais, bet manoma, kad bažnyčios altorius išliko net nuo 1147 metų.
Prancūzijoje Trua, Burže (Buržas), Ruane(Ruanas) ir kituose miestuose iki šių dienų išsilaikė XIII – XVI amžiaus karkasiniai statiniai.
Danijoje 1560 metais buvo pastatyta Anne HvidesGaard. Tai seniausias Danijoje privatus statinys, dabar muziejus.
Vokietijoje viduramžiais irgi vyravo karkasiniai pastatai. Šis statybos būdas vadinosi fachverku (Fach – plokštė, Werk – statinys). Tai vienas karkasinių medinių namų statybos būdų, kuriuose pagrindinė nešančioji dalis yra medinės sijos, o sienos, kurios neveikiamos apkrovų, užpildytos įvairiomis medžiagomis. Dažnai vokiečiai naudodavo medinio karkaso ir plytų kombinaciją.
Atsiradusi Vokietijoje fachverkinė statyba greitai išplito Prancūzijoje, Austrijoje, Anglijoje. Kai kurie ankstyvieji karkasiniai namai, žinomi Europoje, buvo rasti Anglijoje ir Škotijoje. Žinoma, kad šis metodas buvo naudojamas Anglijoje dar XII amžiuje. Karkasinė statyba labiausiai būdinga Rytų Anglijai. Karkasinio namo pavyzdys gali būti vyskupo ir Old Queen’s Head namai Šefilde. Jie buvo pastatyti apie 1475–1500 metais ir tai yra akivaizdus karkasinės statybos ilgaamžių britų tradicijų įrodymas.
Anglijoje gana daug panašių statinių. Visa karkasinių namų gatvė netoli Voriko pilies prie Eivono upės – tai viena iš nedaugelio miesto dalių, išlikusi po 1694 metų gaisro.
Tai ir Holborno rajonas centriniame Londone, pastatytas prieš kelis amžius, kuriame dabar įsikūrusios parduotuvės. Londone daugelis karkasinių namų buvo pastatyti po II pasualinio karo kaip laikini pastatai vietoje sunaikintų per karo bombordavimus namų. Kai kurie iš jų tebestovi ir dabar, kadangi karkasinė statyba įrodė savo privalumus, todėl ir toliau sėkmingai vystoma.
Prieš pereinant prie nūdienos, pasiaiškinkime kai kurias sąvokas ir terminus. Visu žmonijos gyvavimo laikotarpiu namų statyboje konkuravo du pagrindiniai gamtiniai ištekliai –akmuo ir medis. Akmuo – ginybiniuose ir kultiniuose statiniuose ir medis – gyvenamojoje statyboje. Šiaurės Europoje, kur būdingas šaltas ir drėgnas klimatas, medis tapo pagrindine statybine medžiaga. Greitai statyba iš masyvios medienos statinių išsivystė į karkasinę statybą, kur sienos buvo užpildomos lengvesnėmis ir pigesnėmis medžiagomis.Tokia sistema pasiekė mūsų laikus pavadinimu „fachverkas“ ir iki šių dienų naudojama namų statyboje.
Tokie pastatai, pradėti statyti nuo XII amžiaus, buvo vadinami fachverkiniais, tai pirmieji karkasiniai namai, kurie pasirodė vietoje sunkių akmeninių-plytinių namų.
Tam buvo keletas priežasčių. Pagrindinė vis dėlto yra socialinis aspektas. Viduriniosios klasės atsiradimas sąlygojo poreikį komfortiškam, sąlyginai nebrangiam ir nepanašiam nei į masyvios medinės statybos, nei į aristokratiškas akmens pilis namui. Štai tuomet ir atsirado fachverkinė statyba, kuri leido statyti greitai, kokybiškai ir daug. Prie to prisidėjo ir Fridricho Vilhelmo Didžiojo įvestos „Prūsijos statybos taisyklės“.
Fachverkinių namų pagrindas – medinis karkasas, susidedantis iš ažuolinių ar maumedinių statramščių, spyrių ir skersinių. Karkaso elementai tarnavo ne tik kaip nešančiosios konstrukcijos, bet ir dekoratyviai dailino sienas, priduodami statiniui raiškumo. Pradžioje tarpai buvo užpildomi šiaudais ar mėšlu, vėliau moliu, akmeniu ar plytomis. Po kelių dešimtmečių užpildai buvo keičiami, paliekant senąjį karkasą. Taigi kiekvienoje vietovėje buvo naudojamos tos medžiagos, kurios tiesiogine prasme voliojosi po kojomis. Tačiau tai netrukdė karaksiniųnamų grožiui, šilumai ir tvirtumui – kitaip ši technologija tikrai nebūtų išgyvenusi iki mūsų laikų.
Amerikoje išeiviai iš Europos kartu atsivežė ir karkasinės statybos tradicijas. Tuo metu ten medienos netrūko, o statyti reikėjo greitai ir daug, todėl XVII amžiuje karkasinė statyba greitai įleido šaknis Šiaurės Amerikoje. Iki šiol likę namai statyti XVII amžiuje. To pavyzdys gali būti Lord Austin house (Merchant-Choate Hause) Ipsviče, Masačiuseto valstijoje, pastatytas 1639 m.
Vystimosi metu karkasinė statyba išsprendėne tik eilę inžinerijos ir statybos klausimų, bet padėjo unifikuoti statybines detales ir sukurti visą karkasinių namų statybos industriją. JAV ir Kanadoje karkasinė statyba įgavo tokį mąstą, kad ši technologija laikoma tradicine Amerikos namų statybos sistema. 1900-iais metais rinkai buvo pasiūlytos surenkamos karkasinės konstrukcijos, pagamintos gamyklose. Viena statybinė kompanija „Roebuck and Co“ įsigudrino pardavinėti karkasinius namus paštu, naudodama Sears namų katalogus. Šiaurės Amerikoje 1908–1940 metais ši kompanija pardavė virš 70 000 namų pasirenkant iš 447 projektų. Geležinkeliu pirkėjams siunčiami namų komplektai turėjo viską, kad užsakovas galėtų savarankiškai su draugų, giminių ar kaimynų pagalba surinkti tokius namus pats.
Antrasis karkasinių namų gimimas įvyko po II pasaulinio karo, kai Kanadą ir JAV užgriuvo imigrantų antplūdis, kuriuos skubiai reikėjo aprūpinti gyvenamuoju plotu, ir savo ruožtu JAV atsirado praturtėjusių amerikiečių, kuriems buvo reikalingas nuosavas būstas didžiųjų miestųpriemiesčiuose. Siekiant patenkinti padidėjusius poreikius, buvo reikalinga tokia technologija, kuri atitiktų eilę reikalavimų: trumpi statybos terminai, architektūrossavitumas, nepertraukiama medžiagų gamyba bei aukštos namų techninės charakteristikos. Taigi savo pradžią radusi viduramžiuose karkasinė statyba tapo populiariausiu būdu statyti namus visame pasaulyje.
Tai patvirtina Švedijos ir Suomijos pavyzdžiai. Šiose šalyse nuo viduramžių karkasinių namų populiarumas neblėsta iki šių laikų. Šiose šalyse po II pasaulinio karo buvo tobulinamas šis statybos būdas ir ne be reikalo karkasiniai namai pas mus asocijuojasi su žodžiu „skandinaviškas“. Tai buvo pasiekta tobulinant gamybos tecnologijas, naudojant tik aukštos kokybės medieną ir nepriekaištingos kokybės statybines medžiagas bei laikantis ilgamečių tradicijų.Šiuo metu Suomijoje, Švedijoje, JAV 80% statomų namų – karkasiniai.Iš pradžių karkasinis namas gali atrodyti gana trapus, tačiau pirmas įspūdis apgaulingas, tai visame pasaulyje pripažintas ekonomiškas, architektūriškai paslankus,ilgaamžis, kokybiškas ir patvarus statybos būdas.
