Dažų rinkos ypatumai
Dažų, glaisto ir grunto gamintojai jaučia nuolatinį statybininkų ir eilinių pirkėjų spaudimą mažinti produkcijos kainas. Tačiau kadangi Lietuvoje statybinių medžiagų rinka dar nėra segmentuota pagal produktų kokybę, gamintojai, galintys pasiūlyti kokybiškus produktus, su juos realizuojančiais prekybininkais kol kas nepajėgia susitarti, o gal ne itin stengiasi atsispirti minėtajam spaudimui. Tiesa, apie visas apdailos medžiagas to sakyti negalima (pavyzdžiui, akmens masės ir kitokių plytelių, grindų dangų rinkoje svarbus ir gamintojo vardas, jo prekės stilistinis atitikimas interjero madoms, todėl čia kokybė glaudžiau susijusi su kaina). Kita vertus, šių prekių kokybė vertinama daugiau estetiniais kriterijais, o ne technologiniais ir eksploataciniais rodikliais.
Šalyse, kur per daugelį metų į skirtingus vartotojų sluoksnius besiorientuojantys statybinių medžiagų gamintojai jau spėjo susiskirstyti ir pagal produktų kokybę, ir pagal jų kainą, yra kitaip. Čia geros kokybės dažus „išduoda” net tokios smulkmenos, kaip etikečių dizainas, patogi ir praktiška tara. Gerą reputaciją užsitarnavę gamintojai šiuo požiūriu netaupo ir stengiasi išsiskirti ne kaina, o kokybe net ir smulkmenose – juk už geros kokybės produktą vartotojas visada pasiruošęs mokėti daugiau. Tačiau mūsų šalies vartotojai to kol kas nevertina. Pavyzdžiui, rinkdamiesi dažus, svarbiausiu kriterijumi jie laiko ne technines savybes, ne minėtuosius „antrinius” produkto kokybės požymius, o prekės kainą. Suprantama, kitose šalyse tokie kriterijai gali būti priimtini (geri dažai negali kainuoti pigiai, todėl kuo mažesnė jų kaina, tuo blogesnė kokybė). Deja, kol kas nesame nuoseklūs: norime mokėti mažai, tačiau produktui keliame didelius reikalavimus. Kita vertus, ir kaina nėra patikimas dažų kokybės kriterijus – etiketėse galima užrašyti bet kokius skaičius, nes mūsuose jie susiję daugiau su norimu gauti pelnu, o ne su produkto kokybe.
Specialiai Vidurio bei Rytų Europos šalių rinkoms dirbančių garsių firmų vardai taip pat negali būti aukštos produktų kokybės garantija: daugelis dažų gamintojų stengiasi aprėpti kuo platesnę rinkos dalį, todėl to paties tiekėjo dažų kokybė gali skirtis. Blogai, kad prekybininkai neskatina statybininkų naudoti aukštos ar aukščiausios kokybės dažų, o tarpusavyje konkuruoja pirmiausia pigiausiais bei ne itin geros kokybės dažais.
Visa tiesa – etiketėje?
Vienokias ar kitokias dažų savybes įmanoma nustatyti tik juos išbandžius, tačiau tai padaryti pirkėjas dažnai neturi galimybės. Paprastai neprofesionalus statybininkas įsigyja gana nedidelį dažų kiekį, todėl joks prekybininkas vienos ar dviejų dažų skardinės šiam išbandyti neduos. Žinoma, apie dažų kokybę galima spręsti iš užrašų ant etiketės, tačiau ir juos reikia mokėti „iššifruoti”. Pavyzdžiui, etiketėse visada nurodomos dažų sąnaudos, būtinos nudažyti 1 m2 paviršiaus. Geriausia, kai jos yra mažos, tačiau visada reikėtų skaičiuoti santykinę dažų kainą, parodančią, kiek kainuos nudažyti sienos, grindų ar lubų ploto vienetą. Gali paaiškėti, kad su brangesniais dažais tai pavyks padaryti pigiau, nes jų sąnaudos bus mažesnės. Dažų gebą padengti dažomą paviršių lemia užpildo, dažniausiai titano dioksido miltelių, kiekis ir kristalinė būklė. Kuo šio užpildo kiekis didesnis, kuo geresnė jo kokybė, tuo geriau dažai padengia dažomą paviršių. Tačiau titano dioksidas sudaro ir didžiąją dažų savikainos dalį, jau vien dėl to geri dažai negali būti pigūs.
Visgi nederėtų pamiršti, kad šis rodiklis yra sąlyginis ir nebūtinai pasitvirtins dažant savojo namo ar buto sienas – jis priklauso ir nuo dažomo paviršiaus būklės (šiurkštumo, porėtumo, glaisto ir grunto kokybės, dažytojo įgūdžių, net nuo aplinkos bei paviršiaus temperatūros). Be to, dažų sąnaudų skaičiavimą apsunkina tai, kad kartais jos įvardijamos vienais matais, o parduodamų skardinių talpa nurodoma kitais.
Jei ant etiketės parašyta, kad dažai skirti dažyti luboms, tai reiškia, kad jų eksploatacinės savybės nėra geros: nuo sienų jie greitai nusitrintų, o netyčia išteptus, jų negalima plauti. Tokių dažų sudėtyje yra tik keli komponentai (kokybiškuose dažuose būna net keliolika) ir geros medžiagos ar didelis užpildų kiekis juose tikrai nenaudojamas. Kai kurie statybos specialistai teigia, kad tokių dažų save gerbiantys gamintojai neturėtų gaminti, bet, matyt, viską lemia noras konkuruoti. Jei manote, kad nudažytas sienas teks dažniau plauti, geriau rinktis ne matinius, o blizgius dažus: jie atsparesni trinčiai, yra mažiau teplūs. O matinių luboms skirtų dažų kokybė šiuo požiūriu bus blogiausia ir eksploatacinės jų savybės bus nekokios.
Pasikliaukite savo jutimais
Dažų kokybę dažytojas (profesionalas ar mėgėjas) gali nustatyti ir pagal tai, ką pamatė bei užuodė atidaręs skardinę. Akylesnis pirkėjas apie produkto kokybę gali spręsti stebėdamas, kaip jo užsakyto atspalvio dažai ruošiami parduotuvėje. Atidaręs tarą su dažais, jis turėtų įvertinti sklindantį kvapą. Jis būdingas ne tik alkidiniams, bet ir vandeniniams, kartais dispersiniais vadinamiems, dažams. Jei teks dirbti uždaroje patalpoje, labai svarbu įsitikinti, ar šis kvapas nėra pernelyg stiprus, aštrus, nemalonus. Dažų kvapą lemia jų priedai, kartais rišiklis, tačiau yprasta, jog geros kokybės dažų kvapas yra net malonus, nestiprus arba vos juntamas.
Kitas būdas nustatyti dažų kokybę – vaizdas, kurį pamatote perpildami dažus iš originalios taros arba juos permaišydami prieš dažymą. Kai ilgiau parduotuvės lentynoje stovėjusioje dažų skardinėje pastebite akivaizdžius sluoksniavimosi požymius, kai aptinkate, kad skardinės apatinėje dalyje susikaupia tirštesnis skystis, o ant jos dugno – net kietosios dalelės, galite drąsiai tvirtinti, kad dažų kokybė nėra pati geriausia. Tai gali reikšti, kad dažų receptūra nėra optimali arba joje panaudoti žemos kokybės, pigiausi tirštikliai. Pavyzdžiui, kai dažų sudėtyje naudojami pigiausi celiuliozės junginių tirštikliai, šie bestovėdami gali sutirštėti ar suskystėti.
Jei perkate jau nuspalvintus, vadinamuosius tonuotus, dažus, stebėkite, ar prieš pakartotiną sumaišymą skardinėje nepastebėsite skirtingų spalvų ir atspalvių dėmių. Jei taip atsitiko, vadinasi, dažai sluoksniuojasi, jiems spalvinti parinkta netinkama tonavimo pasta arba užpildų atmaina, kiekis ar dalelių dydis. Jei iš pakuotės išpilti dažus lengva, o taroje jų lieka nedaug, tai taip pat rodo produkto kokybę.
Baltų, kartais dar vadinamų „baziniais”, dažų spalvinimas specialiomis pigmentų pastomis yra svarbi spalvotų dažų ruošimo procedūra. Geros kokybės dažams spalvinti (tonuoti) jų gamintojai rekomenduoja tik žinomų firmų, specialiai parinktas pigmentų pastas, o spalvinimo operacijos atliekamos automatizuotai ir yra kontroliuojamos kompiuterizuotais kolorimetrais (spalvos rodiklius matuojančiais prietaisais). Tonavimo sistemos turėjimas – dar vienas dažus gaminančios firmos darbo kokybės kriterijus. Todėl jei sakoma, kad dažams tonuoti tinka bet kuri pigmentų pasta, vertėtų suabejoti jų kokybe.
Ruošiant spalvotus dažus, reikia stebėti, kaip juos maišant su pigmentų pasta kinta klampis.
Daugeliu atvejų, baltus dažus sumaišius su tonavimo pasta, dažų klampis labai sumažėja, nes tonavimo pastose paprastai būna gana didelis kiekis dispergentų. Dispergentai yra specialūs priedai, palengvinantys pigmento dalelių pasiskirstymą dažuose ir sumažinantys jų klampį. Jei toks klampio pokytis yra itin didelis, gali būti, kad parinkta tonavimo pasta nedera su įsigytais dažais. Dėl to taroje dažai išsisluoksniuos, o užtepti ant dažomo paviršiaus bus itin takūs, lašės nuo teptukų ir volelių. Kita vertus, ant paviršiaus užteptos tonuotų dažų plėvelės atspalvio vienodumas taip pat gali parodyti jų kokybę.
