Su kino teatru vykstame į gamtą

---

Pat­rauk­liai skam­ban­čią idėją įgy­ven­din­ti lauko sąlygomis ne taip pa­pras­ta.

Jau­kios vie­tos paieš­ka

Iš pir­mo žvilgs­nio at­rodė, kad ma­žesnį ar di­desnį ki­no teatrą teo­riš­kai ga­li­ma įsi­reng­ti bet kur gam­to­je. Svar­bu tik, kad kur nors ša­lia būtų elekt­ros šal­ti­nis, pa­vyzd­žiui, so­dy­ba ar­ba au­to­mo­bi­lis. No­rint žiūrė­ti te­le­vi­zi­jos ka­na­lus, dar būti­nas ir ge­ras TV sig­na­las.

Ta­čiau vėliau paaiškė­jo, kad be šių rei­ka­la­vimų, būti­nas ir tre­čias – jau­ki vie­ta. O ją ras­ti, ypač gy­ve­nant di­de­lia­me mies­te, ga­li būti ne taip pa­pras­ta. Te­ko ap­va­žiuo­ti ke­lis ap­link Vil­nių esan­čius eže­rus, ta­čiau nė vie­na pa­kran­čių ne­pa­si­rodė tin­ka­ma ki­no teat­rui gam­to­je. Vie­nos bu­vo šiukš­li­nos, ki­tos – per daug triukš­min­gos, tre­čio­se būria­vo­si įta­rimų ke­lian­tis jau­ni­mas, iš ba­ga­žinės trauk­ti bran­gią įrangą at­rodė ne­sau­gu.

Kitą dieną te­ko pa­kuo­tis daik­tus ir dum­ti į tėvų sodą. Neap­si­ri­kau. Vie­ta bu­vo ra­mi, jau­ki, taip pat bu­vo vi­sos ga­li­mybės pa­to­giam ki­no teat­rui įsi­reng­ti.

Op­ti­ma­li sis­te­ma

Sa­vai­me su­pran­ta­ma, di­delį ir sunkų te­le­vi­zo­rių į gamtą im­ti būtų ne­pa­to­gu. Šį ga­li­ma pa­keis­ti ne­šio­ja­muo­ju kom­piu­te­riu – jis at­liks ne tik te­le­vi­zo­riaus funk­ciją, bet jį bus ga­li­ma nau­do­ti ir kaip TV im­tuvą ar DVD gro­tuvą. Be to, kom­piu­te­ry­je in­teg­ruo­ti gar­sia­kal­biai, todėl ga­li­ma ap­siei­ti be išo­rinės gar­so sis­te­mos. Dar vie­nas jo pra­na­šu­mas – ba­te­ri­ja. Bent ke­lias va­lan­das kom­piu­te­ris ga­li veik­ti be jo­kių išo­ri­nių ener­gi­jos šal­ti­nių, todėl jis neeik­vos au­to­mo­bi­lio aku­mu­lia­to­riaus.

Kom­piu­te­ris pa­to­gus ir tuo, kad per jį ga­li­ma žiūrė­ti au­to­mo­bi­ly­je ar ant pie­velės. Jei­gu kom­piu­te­ris di­des­nis ir tu­ri, pa­vyzd­žiui, 14 co­lių ar di­desnės įstri­žainės ek­raną, jį pa­to­giai pa­dėti au­to­mo­bi­ly­je ga­li būti sun­ku. To­kiu at­ve­ju ga­li­ma pa­sta­ty­ti ant va­rik­lio dang­čio prie­šais prie­kinį stiklą.

Taip ek­raną galės ma­ty­ti vi­si au­to­mo­bi­ly­je sėdin­tys žmonės, tik reikės pri­jung­ti išo­ri­nius gar­sia­kal­bius.

Pra­ban­gi sis­te­ma

Jei­ kom­piu­te­rio ek­ra­nas per ma­žas, ga­li­ma pa­si­telk­ti pro­jek­to­rių. Šiuo at­ve­ju ke­lias­de­šim­ties cen­ti­metrų įstri­žainės ek­raną pa­kei­čiau ke­lis kar­tus di­des­niu. Vaiz­das bu­vo išties įspūdin­gas.

Tie­sa, dėl to te­ko pa­tir­ti kur kas dau­giau ne­pa­to­gumų. Pir­miau­sia į au­to­mo­bi­lio ba­ga­žinę te­ko pa­siim­ti ne­ma­žai daiktų: pro­jek­to­rių, kom­piu­terį, gar­sia­kal­bius, srovės kei­tiklį, tink­lo ša­ko­tuvą ir pro­jek­to­riaus ek­raną. Ka­dan­gi pa­sta­ro­jo il­gis siekė apie 180 cm, jis į ba­ga­žinę ne­til­po. Ek­raną te­ko dėti į au­to­mo­bi­lio sa­loną, dėl to su­mažė­jo vie­tos ke­lei­viams.

Su ant­ru sun­ku­mu su­si­dūriau tuo­met, kai te­ko ieš­ko­ti vie­tos pa­ka­bin­ti ek­ra­nui. Ka­dan­gi ne­pa­siė­miau ne­ma­žai vie­tos uži­man­čio jo lai­kik­lio, te­ko imp­ro­vi­zuo­ti. Galų ga­le ra­dau tin­kamą medį ir ek­raną pa­ka­bi­nau ant ša­kos. Prie au­to­mo­bi­lio pri­jun­giau įtam­pos kei­tiklį, ku­ris įprastą trans­por­to prie­monė­se 12 voltų srovę pa­ver­čia į 220 voltų. To­kią nau­do­ja bui­ties prie­tai­sai. Pri­jun­giau tink­lo ša­ko­tuvą, o prie jo – pro­jek­to­rių, kom­piu­terį ir gar­sia­kal­bius. Va­lio! Sis­te­ma veikė.

Tie­sa, ne­ri­zi­ka­vau ir ne­band­žiau, kaip il­gai to­kią sis­temą galėtų pa­lai­ky­ti ma­no au­to­mo­bi­lio aku­mu­lia­to­rius. Ne­norė­da­mas jo pri­baig­ti, pra­ėjus 20 mi­nu­čių jau pa­lei­dau va­riklį. Ka­dan­gi pro­jek­to­rius yra ne­ma­žai elekt­ros ener­gi­jos eik­vo­jan­tis prie­tai­sas, jis ga­li grei­tai išk­rau­ti aku­mu­lia­to­rių.

Gam­tai ir so­dy­bai

Nors ki­no teat­ras gam­to­je nau­do­jant pro­jek­to­rių at­rodė kur kas įspūdin­giau, jį įsi­reng­ti ir nau­do­ti bu­vo kur kas sun­kiau, ne­gu žiūrė­ti filmą ar te­le­vi­zi­jos pro­gramą per kom­piu­terį.

Be to, minė­ta sis­te­ma turė­jo ir kitą svarbų trūkumą. Rung­ty­nes ar filmą per šią sis­temą gam­to­je bus ga­li­ma žiūrė­ti tik tuo­met, kai lau­ke pra­dės tem­ti. Per kom­piu­terį, jei­gu saulė ne­švie­čia tie­siai į ek­raną, ga­li­ma žiūrė­ti ir dieną.

Dar vie­nas niuan­sas – TV sig­na­lo stip­ru­mas. Pa­va­žia­vus ke­lis ki­lo­met­rus už Vil­niaus kom­piu­te­riui skir­tas TV im­tu­vas jį gau­dy­da­vo silp­nai. Ne­padė­jo ir prie jo pri­jung­ta di­desnė an­te­na. Todėl žiūrė­ti te­le­vi­zo­rių nuo mies­to nu­to­lu­sio­se vie­to­se, kur nėra ga­li­mybės į viršų iš­kel­ti an­te­nos, keblu.

Įver­ti­nus vi­sus pliu­sus ir mi­nu­sus galima teigti: nors ki­no teat­ras su did­žiu­liu ek­ra­nu gam­to­je skam­ba itin pa­trauk­liai, kur kas pa­to­giau nau­do­ti kom­piu­terį. Na, o so­dy­bo­je pro­jek­to­rius su di­de­liu ek­ra­nu ir ge­ra aukš­tai iš­kel­ta an­te­na ga­li būti pui­ki pra­mo­ga.