Braškės. Braškių auginimas

Dirvos ruošimas. Dideliuose braškynuose įvedama speciali braškių sėjomaina. Braškėssėjo­mainoje laikomos trejus, ilgiausiai ketverius metus. 3—4 metus auginamos kitos kultūros ir 1 —1,5 metų skiriama dirvos ruošimui. Sėjomainoje auginamos tos kultūros, kurios neturi su braškėmis bendrų ligų bei kenkėjų. Labiausiai tinka javai, kaupiamo­sios, kukurūzai, o priešsėliui parenkamas vikiųavižų mišinys, rapsas, garstyčios — šie augalai turi dirvą dezinfekuojančių savybių. Sėjomainoje netin­ka auginti bulves, pomidorus, agurkus, daugiame­tes ankštines žoles ir kitus augalus, kuriuos pažei­džia nematodos bei verticiliozė. Ypatingas dėmesys skiriamas ruošiamam laukui. Svarbu gerai išnai­kinti piktžoles, kad neįsigalėtų auginamose braškė­se, nes ravėjimas yra labai brangus darbas.

Javai pjaunami liepos pabaigoje — rugpjūčio pirmoje pusėje. Nuėmus tuojau skutamos ražienos, po to kelis kartus kultivuojama, lėkščiuojama bei akėjama, kad būtų kuo daugiau sunaikinama pikt­žolių. Šiuo metu dirva lyginama, kad niekur nesi­telktų vanduo. Po lyginimo tręšiama: 60—80 t/ha mėšlo ar kitų organinių trąšų, apie 600 kg/ha super­fosfato ir 300 kg/ha kalio chlorido (geriau kalio sulfato). Įtręštas plotas negiliai suariamas, sulėkščiuojamas ir rugsėjo—spalio pirmoje pusėje suaria­mas 25—30 cm gyliu. Su mėšlu į dirvą patenka/ naujų piktžolių sėklų, todėl juo tręšti reikia kuo anksčiau ir visai negalima atidėti kitiems metams.

Kitų metų pavasarį (anksti) pasėjamas vikių1 avižų mišinys, perkas, žieminis rapsas (šios kultū­ros iki liepos mėnesio gerai sulapoja, tik nežydi ir neužaugina sėklų). Toliau dirva ruošiama taip, kaip buvo aprašyta.

Kai dirva labai piktžolėta, sodinimo metais ge­riau laikyti juodąjį pūdymą ir nuo ankstyvo pava­sario intensyviai dirbti. Papildomai tręšti galima tik nepiktžolėtu, gerai perpuvusiu mėšlu ir mineralinė­mis trąšomis. Tai daroma, jeigu buvo nepakankamai patręšta rudenį.

Braškių sėjomaina dažnai įrengiama lietinamuose plotuose, kur javus auginti neapsimoka. Tokio­je sėjomainoje daromos dvi braškių rotacijos su vienų metų pertrauka dirvai paruošti. Po dviejų rotacijų parenkamas kitas plotas.

Sodinimas. Braškės sodinamos rugpjūčio mėnesį arba anksti pavasarį. Vasarą sodinti yra geriau, nes kitais metais jau galima gauti derlių. Tačiau tuo laiku būna dar mažai daigų. Sodinti rugsėjo arba spalio mėnesį galima ir mažuose plo­tuose, kur žiemai daigus galėsime mulčiuoti durpė­mis. Nėmulčiuoti daigai beveik visada žiemą nuken­čia nuo šalčio bei drėgmės. Dauginimo sklype iki rudens užauga daug gerų daigų, kurie rudenį iška­sami ir šaldytuvuose ar įkasti į dirvą ir mulčiuoti durpėmis išlaikomi iki pavasario.

Įsigyjant daigus reikia žinoti, kad braškės labai serga pavojingomis ligomis, kaip verticiliozė, fitoftorozė ir kitos, jos puolamos nematodžių, erkučių, kurias labai sunku išnaikinti. Senuose braškynuose šių ligų ir kenkėjų dažniausiai yra prisiveisę ir iš jųimtais daigais šias ligas bei kenkėjus galime per­nešti į naujus sklypus. Kad taip neatsitiktų, braš­kių daigus patariama imti tik iš specialiai braškių daigus auginančių ūkių. Šiuose ūkiuose veisliniai sklypai aprobuojami ir išaiškinama, ar braškės bei platinami daigai sveiki.

Svarbu ir daigų kokybė. Vasarą sodinami dai­gai turi turėti ne mažiau kaip 3 sveikus lapus ir apie 5—7 cm ilgio šaknis. Pavasarį sodinami per žiemą išlaikyti daigai turi turėti sveiką stiebą  (šerdelę). Lapai paprastai būna maži, tik atželiantys. Stiebe­lio   storis   apie   5—7  mm,   nesunykusios   šaknys. Nedideliuose savo braškynuose daigus galima išsiauginti  vazonėliuose.   Baigiantis   uogoms,  kai pradeda augti ūsai, braškyne sukasami į žemę pa­ruošti  daigams  augti vazonai.  Kai  ūso  skrotelė jau turi lapelius, ji pasodinama į paruoštą vazoną (ūso neatskiriant nuo kero). Iki rudens išauga gra­žus kerelis, kuris persodinamas į naują vietą ir kitą vasarą jau duoda derlių.

Braškės sodinamos eilėmis per 60—70 cm eilė nuo eilės arba dviejų eilių juostomis. Eilutė nuo eilutės daroma per 40 cm, o tarpas tarp juostų 60— 70 cm. Eilutėje augalas nuo augalo sodinama per 20 cm. Gali būti ir kitokių sodinimo schemų.

Daigai sodinami rankomis arba daigų sodinimo mašinomis tokiu gyliu, kaip augo dauginimo sklype, tai yra iki šaknies kaklelio, neužpilant žemėmis stiebelio su pumpurais. Pasodinus laistoma. Nau­dinga mulčiuoti.

Daug laimime, kai braškės sodinamos į juoda

plėvele dengtas lysves. Lysvės daromos 60—70 cm pločio ir uždengiamos plėvele. Plėvelės kraštai įkasami į žemę. Lysvėje sodinama dviem eilėmis per 40 cm ir eilutėse 20 cm atstumu. Jeigu plėvelė nebuvo perforuota, sodinimo vietose kryžmai įpjaunamos ir ten į žemę sodinami daigai. Šitaip paso­dintų braškių nereikia papildomai mulčiuoti, ravėti ar purenti dirvos, be to, nuo dirvos nesusiteršia uogos.

Priežiūra.  Svarbiausi   darbai — ravėjimas ir dirvos purenimas. Purenama 3—5 cm gyliu, nes giliau purenant pažeidžiamos šaknys. Tręšiama at­sargiai, ypač azotinėmis trąšomis, nes nuo jų išau­ga vešli lapija, užpavėsina kerą ir tokio kero uogos daugiau pūva. Kai dirva gerai paruošta, pirmuosius dvejus metus braškių galima ir netręšti. Toliau trę­šiama priklausomai nuo augalų būklės. Jeigu au­galai  nelabai vešlūs,  nuėmus  antrų  metų  derlių tręšiama 200—300 kg/ha superfosfato, apie 150 kg kalio  chlorido,  geriau  kalio  magnezijos  ar  kalio sulfato, ir apie 100 kg azotinių trasų. Kitą 100 kg azotinių trąšų reikia išberti pavasarį.

Kai sausi metai ar sausa dirva, braškės laisto­mos: 1—2 kartus prieš žydėjimą, 2—3 kartus au­gant uogoms ir 1—2 kartus nuėmus derlių.

Svarbu apsaugoti uogas nuo užteršimo žemėmis bei kekerinio puvinio. Kekeriniu puviniu braškės užsikrečia žydėjimo rnetu, kai lyjant žemėmis aptaš­komi kereliai. Naudojama paprasta priemonė: kapo­ti ruginiai ar žieminių kviečių šiaudai. Braškių žydėjimo metu šiaudai sukiojami po kerelių lapais. Taip jie išsilaiko iki uogų skynimo, po to įpurenami j dirvą.

Nuskynus uogas pradeda augti ūsai. Uogoms skirtuose sklypuose ūsai šalinami. Jų nepašalinus, kitais metais labai sumažėja derlius. Geriausia juos nupjauti prie plūgo ar purentuvo pritaisytais diskiniais peiliais ir sekliai užarti ar įpurenti j dir­vą.

Dauginimo sklype, kurį dideliuose braškynuose visada reikia turėti, ūsai nukreipiami į tarpueilius. Daugiausia ūsų ir geriausi daigai išauga pirmųjų metų braškyne.

Antrųjų ir ypač trečiųjų metų braškyne, kai įsiveisia ligos ar kenkėjai, nuėmus derlių galima nu­pjauti lapus, juos sugrėbti ir iš braškyno pašalinti. Vėliau pjaunant lapus, mažėja derlius.

Uogos skinamos j 2—2,5 kg talpos kartonines dėžutes ar medžio skiedrų pintinėles per kelis kar­tus.

Auginimas po plėvelės priedan­gom i s. Po priedangomis tinka auginti ankstyvųjų veislių braškes. Čia jų uogos sunoksta 10—12 dienų anksčiau negu lauke. Tokiam auginimui ruošiamasi iš anksto. Dar rudenį ant braškių lysvių ar eilių susmaigstomi storos vielos, plastiko ar mediniai lankai. Pakankamas nuotolis tarp lankų 1 m. Nuo žemės jie turi būti pakilę apie 50—60 cm. Plėvelė ant lankų užtraukiama, kai tik nutirpsta sniegas. Saulėtomis dienomis priedangos vėdinamos, pake­liant vieną plėvelės kraštą. Kai atidengtas šonas, yra sąlygos atskristi bitėms ir apdulkinti žiedus. Pradėjus uogoms nokti atidengta plėvelė palie­kama ir nakčiai — augalai pratinami prie atviro oro. Po kelių dienų plėvelė visai nuimama.

Kai kur braškes bandoma auginti ir žiemą apšildomuose šiltnamiuose ar kambariuose. Daž­niausiai sodinama į įvairius plastikinius siaurus ir ilgus (apie 2 m ilgio ir 15—20 cm pločio) maišelius ar dėžutes. Maišeliai ar dėžutės pripilami durpingos žemės ir vertikaliai pakabinami. Jų šonuose daro­mos kryžmiškos įpjovos ir sodinami braškių kere­liai. Gaunama vertikalios augalų kolonos. Kereliai imami vienamečiai, iš lauko, su jau susiformavusiais žiedais. Vėlai rudenį jie iškasami ir laikomi rūsyje ar kitoje patalpoje apie 0—5 °C temperatūroje ne mažiau kaip 30 dienų. Tai reikalinga, kad augalaipraeitų ramybės būklės periodą, nes kitaip jie blo­gai augs ir nežydės.

Pasodinti į maišelius ar dėžutes, augalai laikomi šviesioje ir apie 7—10 °C temperatūros patalpoje. Temperatūra  laipsniškai  didinama  iki   18—22 °C.

Augalai pastoviai laistomi ir tręšiami trąšų tir­palu. Geriausia pirktos mišrios trąšos su mikroele­mentais.  Uogos  pradeda  nokti  po 50—60  dienų.