Nelengvai pavasarinė šiluma, nešdama žalumos bangą, šiemet prasiskynė kelią į mūsų kraštą. Teko jai brautis pro šiaurinių, nuo Skandinavijos kalnų vis atslenkančių anticiklonų užtvaras. Bet pagaliau – pavasaris su pirmaisiais sodų žiedais jau čia. Ir kartu išlauktieji pavasario rūpestėliai bei naujų darbų pradžia…
Pasak tautinių priesakų, kiekvienas lietuvis turi pasodinti ąžuolą, pasistatyti namą ir išsiauginti įpėdinių, savo darbų tesėjų. Tad šis pasakojimas – apie statybų pradžios senoviškuosius papročius.
Kaimo namai būdavo statomi perimant tėvų ir senelių patirtį bei papročius. Senieji žmonės sakydavo: gyvenamoji vieta turi būti laiminga. Negalima įsikurti gaisravietėje, tragiško nutikimo arba perkūno trenktoje vietoje – nelaimė gali pasikartoti. Negalima namo statyti ten, kur būta medžio kelmo. Šis draudimas, tikėtina, siekia itin gilius mitologinių tikėjimų sluoksnius. Medis – archajiškojo pasaulio modelio ašis; jis jungia pasaulio dalis: požemį, mūsų gyvenamą erdvę, dangaus sferas. Medžiu mirusiųjų vėlės keliauja į dausas. Štai šis įvaizdis ir baugina: ar čia apsigyvenę žmonės greit neiškeliaus anapus?
Netinka statyti toje vietoje, kur ėjo koks takas, juolab kelias. Turbūt dėl tos pačios mitiškai spėjamos priežasties, nors ir dabar pasakoma: „Nebus šeimoje tvarkos, viskas maišysis“. Negalima naujai statomą būstą pakreipti statmenai buvusiajam: gyventojai čia neilgai tegyvens, greit išmirs. Gal todėl, kad tokia orientacija primena kryžių. Pati geriausia sklypo vieta trobai – pietinė. Tada ir šeimoje santaika vyraus, ir ūkis gerai seksis.
Sveikiausia gyventi mediniame name – kitokių kaime seniau ir nebūdavo. Rąstai statybai turi būti sukirsti, kai medžiai „miega“: geriausia vasario mėnesį ir mėnuliui dylant. Tada pastatytos trobos „langai neverks“, rąstų kirvarpos negrauš, bus sausa ir šilta viduje. Tarp paruoštų statybai sienojų negali būti paimtų iš vėjovartų, žaibo įtrenktų. Manyta, kad tokie gali gaisrą prišaukti. Netinka ir tie, kurie girioje augdami vienas į kitą trynėsi, braškėjo, vaitojo – vaidensis namuose. Taip pat nereikia imti sienojų iš kokio nors seno statinio – tada nesiseks troboje gyventi. O tą rąstą, kuris miške buvo nukirstas pirmasis, pasidėdavo atskirai. Jį iškels kuo aukščiausiai, į paskutinį vainiką, tai dūmai iš krosnies visada kils aukštyn. Slenksčiui reikia parinkti sunkų ir tiesų stuobrį, bet ne kokį susisukusį ar šakotą, antraip kuriam iš namiškių protas gali susisukti.
Prieš pradedant darbą, pasirinkta vieta liepos karnų šluotele pašlakstoma per Sekmines šventintu bažnyčioje vandeniu. O toji, kur numatoma statyti kluoną ar jaują, būdavo apsėjama javais. Ir darbas pradedamas jiems sudygus; na, jau tada kasmet čia bus pilni aruodai derliaus.
Statybą pradėdavo kokią porinę dieną, jokiais būdais ne pirmadienį – antraip ilgai užtruks, atsiras visokių kliūčių. Būdavo atsižvelgiama ir į mėnulio fazę: gyvenamąjį namą patariama statyti pilnatyje, ūkinius pastatus – delčioje. Ir dar gerai jų pradžią pataikyti pučiant šiauriniam vėjui – pelės kluone nesiveis. O kad žmonės naujame name nesirgtų, po pamatais užkasdavo pelyno šakelę, česnako skiltelę arba angliukų iš velykinio ugniakuro. Dar į rentinio kampus namų laimei pažerdavo po saują grūdų. Ir ne bet kokių, o „žolinių“ – per Žolinės atlaidus pašventintų avižų ir kviečių varpų. O kad vaišingi namai būtų, žinia, ir turtingi, paberdavo kampuose taip pat po žiupsnelį aguonų.
Kai meistrai sunerdavo pirmąjį vainiką, viename iš kampų, kur bus krikštasuolė, tarp rąstų iškirsdavo kryželį. Šeimininkas ton ertmėn įdėdavo graudulinės žvakės gabalėlį, šventintų žolelių, velykinės verbos spygliukų, rūtos šakelę, sidabro pinigėlį. Žvakė saugos nuo gaisro, žolelės nuo ligų ir nelaimių, kadugys – linksmumą neš namams, sidabras gins nuo „blogos akies“. Ir apskritai, tada „velnias kerčioj nesėdės“.Pirmąjį trobos rąstų vainiką sunėrus, meistras jo viduryje užkurdavo lauželį – kad nebūtų parazitų, mat kitados tikėta ugnies apvalomąja galia.
Pradėtą statybą žemaičiai laimindavo tokia apeiga: paimdavo atžagaria ranka dvylikos metų šermukšnį ir vilkdavo jį septynis kartus aplink rentinį. Seniausias šeimos narys, atėjęs į statybvietę, tardavo: „Padėk, Diev, kad ant veitos supūtų!“ Po to suduodavo kirvapente į pirmąjį vainiką. Statybos meistrai nusiėmę kepures persižegnodavo ir – prie darbo.
Ant rentinio poilsiui nevalia sėdinėti – tingulys užpuls, ilgai statyba nesibaigs. Ir be reikalo nereikia per jį žirglioti – dar kokia pikta dvasia į namus įsimes.
Tvartą statant, kad „gyvuliai rankon eitų“, pamatų kampuose užkasdavo po truputį kiaulės šerių, arklio uodegos ašutų, avies vilnos, vištos plunksnų, dar ir ožio ragą. O kad pelės neįsiveistų, po kiekviena sąspara paberdavo pelenų. Žemaičiai turėjo paprotį po pamatiniais akmenimis arba po slenksčiu paslėpti kokį metalinį daiktą – arklio pasagą, norago nuolaužą – tai tam, kad „aitvarai nieko iš podėlių neišneštų, laumės kūtės vidun neįsmuktų pieno atimti“.
Suminėtieji papročiai tautinės kultūros tyrinėtojų apibendrintai vadinami mitine atodaira. Lietuviškoji buvo gausi ir įvairi, bylojanti, kad labai stengtasi įsigilinti į gamtos reiškinius, ieškoti jų tarpusavio sąsajų ir priklausomybių.
Komentaras skambėjo per LRT Radiją.
